- Baigiantis Seimo paskelbtiems Vaikų sveikatingumo metams, norėtųsi daugiau pasikalbėti apie bendrą vaikų sveikatos situaciją Lietuvoje. Paklausiu šiek tiek provokuojamai – kur dabar sunkiausia?
- Sunkiausia matyti, kaip mes Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje kasdien kuriame sau sunkumus, barjerus, komplikuojame paprastus ir aiškius dalykus. Lapkričio pradžioje Charite ligoninės kvietimu Vokietijos sostinėje dalyvavau Berlyno sienos griovimo jubiliejinėse iškilmėse. Ten pagalvojau, kad mes per 25 metus niekaip negalime savyje tų sienų sugriauti, o kartais dar ir naujas pastatome. Pastaruoju metu tenka daug laiko skirti Europos pediatrų akademijos, kuri įsikūrusi Briuselyje, veiklai. Vadovauju šios akademijos Vaikų sveikatos priežiūros netolygumų ir sveikatos paslaugų harmonizacijos komitetui. Mano atsakomybės sritis - dvidešimt dvi šalys, daugiausia – Rytų ir Centrinės Europos. Tenka dažnai važiuoti mokyti kitus, kaip reformuoti pagal ES standartus pediatriją ir tai darant nekartoti klaidų, kurios buvo padarytos mūsų šalyje.
 
- Kaip atrodo Lietuva žvelgiant iš kaimyninio Rytų Europos regiono?
- Atrodo gerai – nuvyksti į Makedoniją, Ukrainą ar Gruziją ir matai, kad esame maždaug 10-15 metų priekyje. Tačiau nuvykęs dar po pusmečio, jau neberandi tokio didelio skirtumo. Tada galvoji – ar mokinys toks gabus pasitaikė, ar mes vietoje stovime. Mūsų bėda ir laimė kartu, kad nebenorime lygiuotis į kaimynus Rytuose, vis dažniau klausiame, kodėl pas mus ne taip, kaip Vokietijoje ar Švedijoje. Galbūt, mūsų norai yra perdaug dideli, bet kaip kitaip tobulėsi?
 
- Užsiminėte apie mūsų sveikatos priežiūros pertvarkos klaidas, kur būtent klydome?
- Viena pagrindinių klaidų - praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje suardyta gerai iki tol veikusi vaikų sveikatos paslaugų sistema. Daugiausia nukentėjo pirminė sveikatos priežiūra. Dar prieš dvidešimt metų galvota, kad šeimos gydytojai turėtų visiškai pakeisti pediatrus. Esą jie bus universalesni ir pigesni sveikatos apsaugos biudžetui. Teorinis modelis buvo gražus, bet praktikoje nepasiteisino nei Lietuvoje, nei daugelyje kitų šalių. Išaugo vaikų ligotumas, Dabar Europos Sąjungoje, kur dar galima, pediatrai grąžinami į pirminę priežiūrą. Rekomenduojama, kad esant galimybei ikimokyklinio amžiaus vaikus pirminėje priežiūroje stebėtų tik pediatras, mokykliniame – pediatras arba šeimos gydytojas. Įrodyta, kad mišri sveikatos paslaugų teikimo vaikams sistema turi geriausią kokybės ir kainos santykį, pirmiausia taikytina Europos šalyse su vidutiniu ar žemesniu pagal ES standartus pragyvenimo lygiu, kas dominuoja mūsų regione.
 
- Šie metai – Vaikų sveikatos. Tačiau, panašu, jog sveikų vaikų turime vis mažiau.
- Ko gero visi jau pavargome nuo tų skaičių. Vieni už kitus baisesni: daugėja lėtinių ligų, atviros tuberkuliozės, esame vieni „lyderių“ Europoje pagal vaikų traumas, savižudybes. Kai kurios apklausos rodo, kad tiesiog kas antras mūsų vaikas jaučiasi nelaimingas. Atrodo, ko dar reikia, kad pradėtume veikti čia ir dabar? Skaičių pakanka, kas norėjo – seniai išgirdo, tūpčiojant vietoje laiko prarasta jau tiek daug, kad norint pagerinti vaikų sveikatą reikia daug ryžtingesnių sprendimų. Kaip Vilniaus krašto vyr. pediatras Sveikatos apsaugos ministerijai esu ne kartą siūlęs įvairių sprendimo būdų. Kol kas rezultatai - minimalūs, sprendimai - pusiniai. Nenorėčiau teigti, kad tai kompetencijos stoka. Gal tiesiog ryžtingesniems sprendimams reikia daugiau laiko, nes tik pernai po daugybės metų SAM buvo atkurta Motinos ir vaiko valdyba, kuri turėtų rūpintis vaikų sveikatos pertvarka.
 
- Kokių konkrečių žingsnių reikia, kad pagerintume vaikų sveikatos rodiklius?
- Pirminė vaikų priežiūra yra pagrindas. Jeigu sutvarkysime ją, išspręsime tris ketvirtadalius visų vaikų sveikatos priežiūros problemų. Deja, pertvarkant šią jautriausią sveikatos priežiūros dalį, pasigendame realių darbų. Kuriami įvairūs dokumentai, daugiau skirti tretiniam, universitetiniam lygiui, tartum bandytume statyti namą nuo stogo. Jeigu taip bus ir toliau, situacija taps tokia, kaip Kišiniove. Ten Vilniaus dydžio mieste yra dvidešimt devynios ligoninės, ir vis tiek ligoninių priėmimo skyriuose ilgiausios pacientų eilės. Pirminė priežiūra Moldovoje buvo sugriauta pagal tą patį kurpalių.
 
- Kaip jau tapo įprasta kalbų daugiau nei darbų?
- Atrodo, kad sveikatos politikai nelabai nori matyti tikrųjų problemų, jiems paprasčiau spręsti siauresnius klausimus, gaisrus gesinti. Dažnai apsiribojama tik gražiais žodžiais, ketinimais. Užšaldyti net lėšas akivaizdžiai taupantys projektai. Pavyzdžiui, naujo vaikų sveikatos priežiūras modelio įdiegimas, kur numatytas mišrus pirminis – antrinis pediatro darbo modelis kaimiškose vietovėse, teikiant taip pat trumpalaikio stebėjimo paslaugą. Bandymai spręsti vaikų sveikatos problemas fragmentiški.
 
- Planuojamas kurti vaikų ligų klasteris galbūt ir bus esminis pokytis, kurio laukiama?
- Matau gerus ketinimus, bet labai keistą rezultatą. Šiuo metu yra paruoštas vaikų ligų klasterio projektas. Jis sulaukė kritikos, nes bandoma vienu brūkštelėjimu uždrausti teikti tretinio lygio stacionarines paslaugas vaikams Klaipėdos vaikų ligoninėje, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Šiaulių, Panevėžio ligoninėse, koncentruojant viską tik į Vilniaus bei Kauno universitetų ligonines. Tačiau ar jos susitvarkys su papildomu darbo krūviu, ar tai pagerins sveikatos paslaugų prieinamumą vaikams atokiuose Lietuvos rajonuose? Tokią centralizaciją galima būtų pateisinti vienos ar kitos retosios ligos atveju, bet, tarkime, alerginės ligos, kurios vargina trečdalį Lietuvos vaikų. Šiuo metu vaikų alergologijos skyrius, esantis Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, teikia tretinio lygio paslaugas sunkiu atopiniu dermatitu, astma sergantiems vaikams. Pagal klasterio projektą ši gydymo įstaiga taip pat turėtų netekti tokios teisės – atitinkamai mažėtų finansavimas, paslaugų kokybė ir apimtys. Europos vaikų sveikatos priežiūra plėtojama kita linkme – decentralizacija, paslaugų priartinimas prie pacientų.
 
- Kurioziška situacija – dalyvaujate vaikų sveikatos priežiūros pertvarkoje iškart keliose šalyse, duodate patarimus, kaip pagerinti sveikatos paslaugų prieinamumą, o kai tai darote Lietuvoje – neklauso? 
- Mūsų sveikatos apsaugos sistema yra labai inertiška ir politizuota, jau nekalbant apie interesų grupes. Todėl kartais atrodo, kad valdininkai dirba ne todėl, kad ką nors sukurtų o todėl, kad niekam neužkliūtų. Kai tai žinai, viskas susidėlioja į savo vietas, tiesiog turi apsišarvuoti kantrybe. Prisiminti, kad gyveni pelkių krašte ir tas ėjimas į priekį, net ne ėjimas – klampojimas, bus ilgesnis, negu galvojai.
 
 Dosjė
1986 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą
1988 m. baigė vaikų ligų klinikinę ordinatūrą
1994 m. apgynė habilituoto medicinos mokslų daktaro disertaciją
2002 m. išrinktas Vilniaus uiversiteto Vaikų ligų klinikos profesoriumi
2002 m. paskirtas VšĮ Astmos, alergijos ir lėtinių plaučių ligų klinikos direktoriumi
2001 – 2013 m. stažavosi arba dėstė kaip kviestinis profesorius Wake universitete (JAV), Šiaurės Karolinos universitete (JAV), Majamio universitete (JAV),  Virdžinijos universitete (JAV), Tamperės universitete (Suomija), Londono Imperatoriškojo koledžo Bromptono ligonnėje (JK), Oksfordo universiteto John Radcliffe ligoninėje (JK)
2007 m. išrinktas Lietuvos pediatrų draugijos pirmininku
2012 m. išrinktas Europos pediatrų akademijos (EAP-UEMS) valdybos nariu
2014 m. išrinktas Europos pirminės priežiūros pediatrų konfederacijos (ECPCP) valdybos nariu