Liudas Mažylis (64 m.), atradęs Vokietijos archyvuose svarbiausią Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentą – Vasario 16-osios Aktą, – padovanojo šimtmetį švenčiančiai valstybei geriausią dovaną ir pats tapo atradimu žurnalistams bei visuomenei. Susitikimų geografija su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriumi nusidriekė nuo Bostono (JAV) iki šalies miestų ir miestelių. Tačiau toks dėmesys, anot profesoriaus, yra pozityvus ir įkvepia naujiems darbams.
„Palinkėkime sau, kad laisvės kelias, į kurį jau stojome, būtų nuoseklus, kad nebūtų jis su tokiomis duobėmis, kaip lėmė mūsų šaliai likimas po Vasario 16-osios, kuomet teko išgyventi antrąjį pasaulinį karą, naują okupaciją, reikėjo vėl naujo Laisvės žygio dvidešimto amžiaus pabaigoje“, - prof. Liudas Mažylis.
- Suradęs Vasario 16 -osios Aktą tapote istorine asmenybe. Ar numanėte, kad ne mažiau nei pats dokumentas visuomenę domins kas tas Mažylis? Buvote tam psichologiškai pasiruošęs?
- Tikrai nemaniau. Kad tai sukėlė džiaugsmo protrūkį, suvokiau tik tada, kai paskambino iš Vyriausybės ir pasiūlė mane parskraidinti lėktuvu į Vilnių.
O dėl psichologinio pasirengimo... Visko man yra gyvenime nutikę. Buvo mano gyvenime toks laikotarpis, kada sąmoningai siekiau dėmesio – esu balotiravęsis į Seimą, į Europos Parlamentą.
Tas dėmesys manęs nevargina. Jis - pozityvus, o ne koks nors skandalingas faktas dėl kokių nors korupcinių schemų ar dar ko nors.
Prisikuriu gyvenime sau naujų iššūkių. Štai parašiau beletristinį kūrinį. Dabar man pačiam rūpi, kad tai knygai būtų dėmesys. Arba štai įsitraukiau į filmavimus, kur man tenka aktoriaus vaidmuo, – irgi norisi, kad to dėmesio būtų.
-
Pažįstantys jus apibūdina kaip idėjinį ir kruopštų žmogų. Kai užvaldo idėja, visada jai paklūstate?
- Mano knygoje „99 metai po įvykio“ visokios idėjos užvaldo tos knygos herojų, ir pagalvoji: „Ach, gal nereikia?“ Bet kai kada užvaldžiusioms idėjoms negali nepaklusti. Ir beletristinės knygos rašymas, ir dokumentinės apybraižos ciklas, kuriame aš debiutuoju, - užvaldžiusių idėjų pavyzdžiai. Aš jas ėmiau realizuoti ir jau galvoju apie kitas ciklo laidas ir apie kitą knygą. Mat Knygų mugėje man gimė idėja aprašyti vieną rizikingą epizodą - kiek leidžia jėgos bandau tai realizuoti. Dabar rašau antrą knygą.
-
Kokios dar jūsų aistros?
- Turiu privačią kolekciją: stengiuosi surinkti dvidešimties signatarų parašus (po tiek parašų puikavosi po vokiškąja teksto dalimi ir po lietuviškąja), žinoma, bent po vieną ir iš kitų epochų. Ši aistra buvo visiškai aprimusi ir atrodė, kad aprims, na, kam gi reikia dar dvidešimt parašų, kai jau turiu visus? Ir nieko panašaus, vėl kilo azartas! Man trūksta septynių signatarų parašų, aš jų ieškau, ieškau nesėkmingai, ir man atrodo, kad čia yra gyvenimo neteisybė, juk Akto radėjas turi teisę susirinkti privačią kolekciją. Tai sakau su tam tikra ironija, bet šiaip čia jokia ne ironija, čia kolekcininko nuoskauda.
- Esate įsisukęs į susitikimų, paskaitų, ir kitokių veiklų maratoną. Kaip saugote sveikatą, gal turite kokių įdomių patirčių, kuriomis galite pasidalyti su skaitytojais?
- Vasarą, kaip priklauso, mėnesį su puse atostogauju. Tuomet įlendu į miškus, uogauju, grybauju, važinėju dviračiu, mirkstu Druskininkų gydyklose.
Savaitgalį, jei ne tolimesnė kelionė, stengiuosi, kad manęs niekas netrikdytų, nors ne visada pavyksta. Kartais iškeliauju kur nors už Atlanto. Tuomet nesusigaudau, kada sekmadienis, bet, kiek įmanoma, bandau tuos energijos reikalaujančius pliūpsnius derinti su visiškos ramybės laikotarpiais.
-
Kodėl FB profilio nuotraukoje jus apsikabinęs Harisonas Fordas, o ne tarkim, žmona?
- Na, žinote?! Žmona pareiškė, kad ji su
Facebooku nenori turėti nieko bendra, o Harisonas Fordas ten atsirado taip – kažkada kažkas pagamino tokį montažą, man patiko. Esu konservatyvus, tad nekeičiu to vaizdelio ir viskas. O ką aš žinau - gal trūksta vyriškos draugystės žmogui, o gal man – moteriškos meilės perteklius? Kiekvieną kartą, kai tik prisijungiu prie savo profilio, pasidžiaugiu tuo vaizdeliu. O fone – salos vaizdas, kurį užfiksavau, kai dėsčiau Sardinijoje.
- Pernai balandis jums turbūt buvo pats laimingiausias mėnuo - gimė anūkė ir radote Vasario 16-osios Akto originalą. Ar galite papasakoti apie savo šeimą ir senelio patirtį.
- Oi, labai puiki patirtis. Anūkė auga, jai dabar dešimt mėnesių. Ji šypsosi, šypsosi visiems, stengiasi stebėti ir sužavėti aplinkinius. Tai kaip dabar senelis nepasiduos anūkės žavesiui? Jau straksim, ropojam. Ir žavu, kai jauni tėvai atveža pas senelius anūkę - tuomet man tenka atsakingos pareigos: pavežioti, užmigdyti. Kai anūkėlė užmiega, jaučiuosi kaip devintam danguj, kad man jau čia puikiai sekasi anūkus auklėti. Labai pozityvi patirtis!
- Kokią visuomenę, jūsų manymu, būtų galima pavadinti sveika?
- Tai visuomenė, pirmiausia laisva nuo įvairių negatyvių dalykų (psichologijos požiūriu). Dabartinę visuomenę mes turime iš esmės keisti, išvaduoti iš neigiamų kultūroje įsišaknijusių įpročių ir daugelio negerų dalykų. Nes kol kas tai, ką gero pasiekiame, traktuojame kaip savaime suprantamus dalykus, būtinybę, neišvengiamybę, pamirštame jais džiaugtis, o įvairius skaudulius visuomet pastebime. Tai tokia būtų pirma mintis, kuri atėjo į galvą išgirdus šį klausimą,
O šiaip, tai - labai ir naujos diskusijos užuomazgos.
- Koks būtų jūsų palinkėjimas Lietuvai, pasitinkančiai Kovo 11-ąją?
- Palinkėkime sau, kad laisvės kelias, į kurį jau stojome, būtų nuoseklus, kad nebūtų jis su tokiomis duobėmis, kaip lėmė mūsų šaliai likimas po Vasario 16-osios, kuomet teko išgyventi antrąjį pasaulinį karą, naują okupaciją, reikėjo vėl naujo Laisvės žygio dvidešimto amžiaus pabaigoje.
Palinkėkime, kad švęstume šventę, nepamiršdami tų baisiųjų tragiškų nuosmukių, bet žvelgdami daugiau į pozityvius dalykus, pasidžiaugdami tuo, ką sukūrėme.
Palinkėkime, kad pagaliau likimas būtų mums maloningas ir nenulemtų kokių nors ypatingų iššūkių.
Kad mūsų ateitis būtų tiesiog kūryba.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: