„Gabius jaunuolius pakviečiame studijuoti mediciną į valstybės finansuojamą vietą, o šie prisipažįsta: laukia pasiūlymo iš kito – užsienio – universiteto“, - apie iššūkius kalba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektorius studijoms, gydytojas neurologas prof. Kęstutis Petrikonis.
- Nei alkanų ir įpykusių medikų mitingai prie Seimo ir Vyriausybės neatbaidė abiturientų rinktis medicinos studijų. Jos ir šiemet lieka populiariausios. Kaip manote, kas jaunuolius taip vilioja rinktis šią profesiją?
- Tai yra pakankamai prestižinė ir sunki specialybė, reikalaujanti daug darbo ir pastangų. Kalbant apie mūsų atlyginimus, darbo sąlygas, emocinę būklę atėjus į darbą, sunku tikėtis greitų pokyčių. Bet tie, kurie renkasi šią specialybę, turbūt nelabai ir tikisi, kad šiandien gaus tokias sąlygas, kokios galėtų būti, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kuri yra ekonomiškai stipri valstybė, turinti gerą sveikatos apsaugos sistemą.
Pasirinkusieji šią specialybę turbūt sekė medikų streikus. Galbūt tai juos dar labiau motyvuoja, nes aktyvus jaunimas nori į sistemą įnešti pokyčių. Tai yra vieni šviesiausių vaikų, kurie, tikiu, įvertina visus šios profesijos privalumus ir trūkumus. Įsiminė perskaityta frazė ar komentaras: sako, tuo metu, kai kiti alų gėrė ir linksminosi diskotekose, aš zubrinau anatomiją. (Šypsosi.)
Labai sunku jauną žmogų „išmankštinti“ iki profesionalaus specialisto - kaip ir gerą krepšininką parengti. Net formuoti specialistą rezidentūroje yra lengviau negu jį atrasti, su juo dirbti, kai prasideda krizės ir sako „ne, aš nebūsiu gydytojas“. Jūs galvojate būsimieji gydytojai neserga depresijomis? Esi jaunas žmogus, dirbi, dirbi, kai tavo bendraamžiai jau turi darbus, pajamų šaltinius, o tu vis dar esi studentas. Būna, žmogus pamato, kad jis netiks medicinai.
- Ar naujų studentų laukimo neapkartins universitetų sujungimai? Jums „peršamas“ Lietuvos sporto universitetas. Juntama įtampa?
- Kaip čia bus, sunku pasakyti. Ruduo parodys, ar mes turėsime kitą partnerį, ar ne.
Lietuvoje nei vienas universitetas neturi prisijungimo patirties kaip mes – jau aštuoneri metai gyvename susijungę su kitu universitetu (Veterinarijos akademija – red.) ir žinome, ką reiškia tokie pokyčiai.
Susijungimo ar prisijungimo procesas nėra lengvas, yra tam tikri išgyvenimo, susivienodinimo laikotarpiai. Paprastai jų nepajaučia studentai, net ne visi dėstytojai, mokslininkai. Pokyčius stipriai pajaučia administracijos atstovai, nes pirmiausiai jiems reikia keisti darbą, ypač tiems, kurie dalyvauja reformos sujungimo, suderinimo procesuose.
Didelė dalis bendruomenės tiesiog turi adaptuotis ir išmokti pavadinimą, nes dar ir mūsiškį, kuris yra gana sudėtingas, ne visi gerai įsimena.
- Ar turite planą kaip išvengti studentų krizės, su kuria susiduria kone visi universitetai?
- Tarptautiniai studentai - pirmas planas. Tai daro ir aplinkinės šalys. Manome, kad nei viena aukštoji mokykla Lietuvoje šiais metais neturės tiek užsienio studentų, kiek turime mes ne dalinėms, o pilnoms studijoms. Laukiame ne mažiau dviejų šimtų penkiasdešimt. Daugiausiai jų atvažiuoja studijuoti į valstybės nefinansuojamas vietas, nes Lietuvoje nėra numatytos tokios studijų stipendijos. Kad jas gautum, turi praeiti pro lietuvišką egzaminų laikymo sistemą. Pavyzdžiui, labai daug stipendijų skiria Lenkija, ypač socialiniams, humanitariniams, teisės, ekonomikos, vadybos, inžineriniams mokslams.
Nors demografinė situacija tokia pat nepalanki kaip Lietuvoje, tai yra, didelė emigracija ir daug išvažiuojančio jaunimo, bet studentų krizės pas juos nėra, nes į laisvas vietas jie sodina ukrainiečius.
Jau kelinti metai stebime procesą, kai dėl gabiųjų Lietuvos studentų konkuruojame su gerais užsienio universitetais, kurie taip pat „medžioja talentus“, nes gabiausias jaunimas ir netgi vidutinių gabumų, tačiau labai motyvuoti moksleiviai nori išvažiuoti ir pakeisti šalį, nori studijuoti kita kalba, nebijo iššūkių. Matome: pakviečiama studijuoti į valstybės finansuojamą vietą, susisieki su jaunuoliu ir jis tiesiai šviesai sako: aš laukiu pasiūlymo iš kito – užsienio – universiteto. Norime būti ir esame tarptautiniai žaidėjai. Turime ir siekiame, kur galime būti galva ar puse galvos būti aukščiau už kitus, nes konkurencija mūsų programose itin didelė ir nuolat didėja.
- Ryšium su pertvarka, ar nukentėjo tam tikros sveikatos mokslų programos?
- Šiais metais lyginant su praėjusiais metais nusprendėme nevykdyti priėmimo į socialinio darbo medicinoje studijų programą. Kaip pastebime, žmonės yra labai protingi Lietuvoje. Jie pasižiūri, kiek ir kokių specialistų trūksta, atidžiai išsianalizuoja darbo rinką ir, kuomet prognozuojame, kad tam tikrų specialistų reikės mažiau, į šias programas iš tikrųjų būna mažiau stojančiųjų. O kai atrodo, kad vienos ar kitos specialybės prestižas kyla arba atsiranda įmonių, kurios galėtų įdarbinti būsimus specialistus, iškart atsiranda ir daugiau norinčiųjų studijuoti.
Sveikatos apsaugos sistemoje visada reikalingas atsinaujinimas. Labai perspektyvi nauja gyvensenos medicinos specialistų programa. Ją išėjęs gali būti šeimos gydytojo pagalbininkas, gali dirbti komandoje, kai kuriais atvejais vykdyti konsultacijas savarankiškai savo kompetencijos ribose. Žmonės žino, ko reikia ir jie renkasi. Jei renkasi mediciną, vadinasi, jaučia, kad dar yra vietų, kur galima padaryti karjerą. Jei ne Lietuvoje, tai užsienyje.
- Ruošdami būsimus medikus kokių politinių sprendimų laukiate?
- Būtų gerai, kad valstybė aiškiai pasakytų, kokių jai reikia specialistų. Didžiausia problema yra ne su gydytojais, odontologais, o su slaugytojais, kineziterapeutais, ergoterapeutais. Pavyzdžiui,
kineziterapiją universitetuose valstybės finansuojamose vietose studijuoja tik vienetai. Mažai studijuojančių valstybės lėšomis ir farmaciją. Valstybė iki šiol nežino (iš tikrųjų labai sunku suskaičiuoti, kai viskas susipynę, neaišku, kur link pajudės reformos), kiek jai reikia gydytojų. Jai labai sunku suskaičiuoti, nes daug dirbančiųjų gydymo įstaigose - pensinio amžiaus. O kodėl jie turi sveikatos dirbti? Nes jų pensijos - nedidelės.
Žinoti tai svarbu ir universitetams, ir būsimiems gydytojams. Bent tendencijas.
Pastebime, kad tam tikrų specialistų jau išties pakanka, pavyzdžiui, paruošta nemažai jaunų ortopedų traumatologų, urologų, tam tikrų chirurginių specialybių. Bet po kurio laiko šių specialistų ir vėl trūks.
Šiais metais išleista skubiosios medicinos gydytojų pirmoji laida, tad skubiai pagalbai nereikės tiek kitų specialybių gydytojų kiek reikėjo iki šiol, tai irgi sumažins poreikį kai kurių kitų specialybių. Šeimos gydytojų niekada turbūt nebus per daug, kaip visada reikės kardiologų, neurologų, nes žmonės sensta, atsiranda tokių ligų, sutrikimų, kuriuos reikia nustatyti. Svarbu bendrauti ir visoms pusėms klausyti, sutarti ir padaryti reikiamus sprendimus dabar su perspektyva į ateitį.
Dosjė:
- Gimė 1971 m. 1989 metais įstojo į Kauno medicinos institutą, kurį baigė 1995 metais,
- Į pirminę rezidentūrą įstojo 1996 metais ir praktiką atliko Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
- 1996 – 1998 metais baigė vidaus ligų rezidentūrą,
- 1998-2000 m. studijavo neurologijos rezidentūroje,
- 2005 metais apsigynė disertaciją.
- Dirbo LSMU Podiplominių studijų centro prodekanu, dekanu, LSMU prorektoriumi studijoms - nuo 2016 metų rugsėjo 1 d.
Komentuoti: