Ilgametis Vilniaus universiteto rektorius prof. Benediktas Juodka (73 m.), pasukęs į politiką, sako, kad dabar vykstančios aukštojo mokslo pseudoreformos kartais atrodo tik kaip bandymai iš valstybės išmelžti daugiau pinigų.
„Tikrai negaliu sakyti, kad visose mūsų aukštosiose studijų kokybė yra excelent. Jei nėra žmogiškųjų resursų, dėstytojai lakstantys, nėra infrastruktūros, iš kur ta kokybė gali būti?“ – svarsto profesorius Benediktas Juodka.
- Suskaičiavus stojančiuosius į aukštąsias mokyklas paaiškėjo, kad daliai universitetų atėjo sunkūs laikai. Pritariate, kad aukštojo mokslo įstaigų yra per daug?
- Protu nesuvokia, kad tokia nedidelė šalis turi keturiasdešimt šešias aukštąsias mokyklas. Ne pirmus metus kalbu, kad būtina optimizuoti mokslo ir studijų sistemą. Ji - gremėzdiška. Natūralu, kad jos neįmanoma normaliai finansuoti.
- Na, problema kaip ir aiški. Nuo ko siūlote pradėti?
- Universitetuose ir kolegijose yra kone du tūkstančiai skirtingų studijų programų. Mano supratimu, tokiam jų kiekiui sunku net ir pavadinimus sukurti. Keturiolika valstybinių universitetų ir visuose yra verslo bei vadybos studijų programos. Kam jų tiek reikia? Mano nuomone, pradėti reikėtų nuo rimtos studijų programų ekspertizės.
- Neįsižeiskite, bet tai skamba kaip n–toji darbo grupė...
- Bet turime išsiaiškinti, ar toms studijų programoms pakanka žmogiškųjų išteklių, kurie turėtų garantuoti programos kokybę. Realybė tokia, kad tie patys dėstytojai laksto per visus universitetus ir kolegijas. O, mano giliu įsitikinimu, ypač kalbant apie universitetus, mokslinę aurą gali sukurti tik nuo ryto iki vakaro vietoje dirbantys dėstytojai.
Kitas dalykas - infrastruktūra. Ar visi ją gali garantuoti? Jei nėra žmogiškųjų resursų, geros bazės programai realizuoti, tokia studijų programa turi būti uždaryta. Jei to imtumėmės, neliktų trečdalio programų.
- Gal padėtų ir universitetų sujungimas, apie kurį pastaruoju metu daug kalbama?
- Universitetų jungimas - gera išeitis. Tiesa, kai girdžiu pasakymus dviejų universitetų (LSMU ir KTU – aut. past.), kad jungsimės, jei Vyriausybė skirs šimtą dvidešimt milijonų eurų, klausiu, ar tai - normalu?
Mano supratimu, susijungimas reikalingas dėl optimizavimo, o ne dėl to, kad gautų pinigų! Universitetų jungimąsi, apie kurį dabar tiek daug kalbama, vadinu pseudoreformomis, daromomis tik pinigams iš valstybės išmelžti. Sutinku, kad šiems procesams papildomų resursų reikės, bet tikrai ne tokių sumų.
- Iš to, ką kalbate, suprantu, kad studentų reiškiamas nepasitenkinimas studijų kokybe yra pagrįstas?
- Tikrai negaliu sakyti, kad visose mūsų aukštosiose studijų kokybė yra
excelent. Jei nėra žmogiškųjų resursų, dėstytojai lakstantys, nėra infrastruktūros, iš kur ta kokybė gali būti? O ji juk priklauso nuo daugelio faktorių. Štai Lietuvos edukologijos universitetas - labai svarbus, ruošia mokytojus. Nuo jų priklauso, kokie abiturientai ateis į universitetus. Tačiau kokia situacija dabar?
Chemikai, fizikai, biologai nestoja į šį universitetą ir po kelerių metų turėsime šių mokytojų stygių. Net dabar daugelis studijų programų nesurenka studentų. Taigi klausimas, ar universitetas turi pakankamai žmogiškųjų išteklių mokytojams paruošti, o jie ar turi pakankamai entuziazmo kokybiškai parengti abiturientus? Turbūt sutiksite, kad iš pašalusios bulvės tobulo kugelio ar cepelinų nepagaminsime...
- Na, dabar universitetai kalba, jog stengsis pritraukti kiek įmanoma daugiau užsienio studentų, kad išsilaikytų. Kaip manote, ar tai pasiteisins?
- Apie tai reikėjo kalbėti kur kas anksčiau. Sutinku, kad turime pritraukti kiek įmanoma daugiau užsienio studentų, ir ne todėl, kad jie atneš pinigų, bet dėl tarptautiškumo. Žiniasklaida dažnai akcentuoja, kad nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų. Tai ne visai tiesa.
Norint, kad universitetas būtų prestižinis ir pasauliniame reitinge užimtų aukštas pozicijas, reikia įgyvendinti daugelį parametrų ir vienas jų – užsienio studentų skaičius. Be to, reikia studijų programų anglų kalba. Ar daug Lietuvos universitetuose yra studijų programų, kurias dėstytojai galėtų dėstyti anglų kalba?
- Pastaruoju metu dažnai girdime, kad universitetai per mažai paruošia vienų ar kitų specialistų. Nejau neskaičiuojama, kokių ir kiek gali prireikti, kad nebūtų trūkumo ar pertekliaus?
- Tai - labai sudėtingas klausimas. Gyvename rinkos sąlygomis ir numatyti, kokių specialistų reikės po penkerių ar šešerių metų, nėra lengva. Žinoma, yra atliekamos analizės, prognozės, kalbamasi ir su verslo asociacijomis ir pramoninkų konfederacija. Dabar jau yra ir valstybės užsakymai: tam tikrų studijų krepšeliai yra valstybės finansuojami papildomai. Tačiau skaičiavimo problema vis dar yra.
- Dar viena bėda, kad ruošiame specialistus, ypač medikus, užsienio šalims...
- Žinome, kad tiek Vilnius, tiek ir Kaunas rengia gerus medikus. Paradoksas, kad kasmet paruošiame šimtus medikų, o regionuose jų trūksta. Vadinasi, paruošiame gerai, bet gydytojų atlyginimai nedideli, todėl jie ir išvyksta. Kokie galimi sprendimai? Kai yra laisvas darbo jėgos judėjimas, uždrausti išvykti negali. Vadinasi, turime kurti palankesnes sąlygas čia.
- Jaunimas dažnai sako, jog „daryti“ mokslą Lietuvoje neapsimoka, nes maži atlyginimai. Jūs taip pat esate mokslininkas, sunku buvo atrasti savo vietą po saule?
- Na, dabar aš jau ne mokslininkas, o politikas. Bet prisiminus universitetą visada užlieja geras jausmas. Sutinku, kad mokslininkų atlyginimai vis dar yra mūsų stigma. Anksčiau mokslininkai emigruodavo dėl to, kad nebuvo infrastruktūros pasauliniu lygiu užsiimti mokslu. Dabar daugelis grįžta, tačiau problemos dėl atlyginimų vis dar neišsprendėme. Kaip aš sakau, mokslas laikosi ant mokslininkų – fanatikų ir jų, deja, yra labai nedaug. Žmonoms ar vyrams, kurie gyvena su tokiais fanatikais, - tikras vargas.
Normalūs žmonės, ne fanatikai, kurių dauguma yra tarp jaunimo, dažnai sako, kad yra priversti emigruoti, nes neišgyvena. Bet sutikite, kad tie, kurie išvažiuoja į Didžiąją Britaniją kapoti viščiukų galvų ar skinti braškių, nėra mokslininkai. Dalis universitetų dabar priima bet ką. Visa laimė, kad naujoje Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje yra numatyta kartelė. Mano manymu, yra dalis žmonių, kurie dėl gabumų trūkumo tiesiog negali studijuoti universitete.
Dosjė
2002–2012 Vilniaus universitetas, rektorius
2001–2002 Laikinai einantis Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas
1992–2003Lietuvos mokslų akademija, prezidentas
1991–2001 Vilniaus universitetas, mokslo reikalų prorektorius
1982 Vilniaus universitetas, Biochemijos ir biofizikos katedra, profesorius
1973Vilniaus universitetas, Biochemijos ir biofizikos katedra, docentas
1971–2002 Vilniaus universitetas, Biochemijos ir biofizikos katedra, vedėjas
1969–1971 Vilniaus universitetas, Biochemijos ir biofizikos katedra, vyr. dėstytojas
1968–1969Vilniaus universitetas, Biochemijos ir biofizikos katedra, asistentas
Komentuoti: