„Nereformuota sveikatos apsauga tapo pinigų valgymo mašina“, - sako gydytojas vaikų pulmonologas Vilniaus universiteto prof. Arūnas Valiulis. Pertvarkant sveikatos apsaugą buvo sustota pusiaukelėje, neatskirtos sveikatos apsaugai naudojamų mokesčių mokėtojų lėšų skirstymo ir kontrolės funkcijos, todėl sveikatos paslaugos brangsta, o kokybė ir prieinamumas prastėja. Tokiomis sąlygomis vaikų sveikatos apsauga nukenčia dvigubai, nes ji finansuojama likutiniu principu.
„Visos tos problemos yra pusinių reformų, atmieštų pertekliniu politikavimu, rezultatas. Iš vienos pusės mes daug ką padarėme, ypač diegiant tretinio lygio sveikatos paslaugas. Tačiau bendruomeninė sveikata, pirminis, antrinis lygiai ilgą laiką buvo pamiršti. Galvoju, kad kuriama vaikų sveikatos programa galėtų padėti spręsti šias problemas“, - sako gydytojas vaikų pulmonologas Vilniaus universiteto prof. Arūnas Valiulis.
- Jūs ką tik perrinktas į Europos pediatrų akademijos valdybą, būsite atsakingas už organizacijos finansus ir vaikų sveikatos paslaugų harmonizavimą. Kuo mums svarbi ši Briuselyje įsikūrusi organizacija?
- Europos pediatrų akademija jungia per aštuoniasdešimt tūkstančių vaikų gydytojų iš keturiasdešimties Europos šalių. ES savo laiku padarė tai, ko, deja, neužteko drąsos padaryti laisvę iškovojusioje Lietuvoje. Europos Komisija perdavė kai kurias savo biurokratines funkcijas šiai visuomeninei organizacijai.
Šiandien akademija atsakinga už kokybinius vaikų sveikatos paslaugų rodiklius, pradedant gydytojų ikidiplominį ruošimą, mokymo bazių akreditavimą, vaikų gydytojų specialybių įteisinimą ir jų mokymo programų patvirtinimą, baigiant sveikatos paslaugų vaikams modelių kūrimą ir kokybinį atskirų sveikatos paslaugų vertinimą ES šalyse. Paprastai sakant, mums ji padeda stiebtis geriausių ES standartų link ir perspėja dėl galimų klaidų – svarbu tik norėti išgirsti.
- Kaip mūsų sveikatos apsauga atrodo kitų Europos šalių kontekste?
- Dvejopai. Svarbu, ar iš Rytų į Vakarus ar atvirkščiai keliauji. Jeigu grįžti iš komandiruotės ES asocijuotose šalyse, pavyzdžiui, Moldovoje ar Ukrainoje, jausmas toks, kad lenkiame tas šalis mažiausiai penkiolika metų. Tačiau grįžus iš Vakarų Europos, jausmas jau visai kitas. Krenta į akis atsilikimas, bet ne šiuolaikinės įrangos, o sveikatos apsaugos organizavimo, valdymo, sprendimų racionalumo prasme.
Sveikatos apsaugos finansų skirstymo ir jų naudojimo kontrolės funkcijos nėra atskirtos – viskas palikta toms pačioms ligonių kasoms. Tokiomis sąlygomis kontrolė labai neefektyvi. Susidaro situacija, kai ne pinigai, kaip gražiai deklaruojama, eina paskui pacientą, o pagal skiriamas lėšas kuriamos sveikatos paslaugos ir ligos.
Liūdna matyti, kad už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomose sveikatos priežiūros įstaigose esama finansavimo sistema skatina eiti hiperdiagnostikos, nereikalingų hospitalizacijų ir kitu lėšų švaistymo keliu.
- Ką gi tuomet daryti?
- Pradėti sveikti. Reikėtų atlikti tarptautinį nors kelių viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų finansų ir veiklos auditą, kad visiems sveikatos sektoriaus dalyviams būtų akivaizdžios esamos problemos. Pradėjome nuo britų Nacionalinės sveikatos tarnybos modelio, galbūt ir reikia užbaigti, sukuriant trūkstamas dalis, įskaitant gydymo įstaigų vadybos įmonę prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri šalies mastu vykdytų paslaugų planavimą, pacientų srautų reguliavimą, lėšų panaudojimo kontrolę.
- Jeigu pradėtų veikti atskira įmonė, valdanti ligonines, poliklinikas, ką reikėtų daryti su Sveikatos apsaugos ministerija?
- Baigus reformą ji turėtų būti sujungta su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitose šalyse šis modelis pasiteisino, nes visuomenė senėja. Sveikatos bei socialinės apsaugos funkcijų atskyrimas mūsų šalyje vis labiau akis bado. Vaikų gydytojams ministerijų sujungimas taip pat atrodytų žingsniu į priekį, nes socialinės problemos, ko gero, skaudžiausiai paliečia vaikus ir sprendžiant jas kartu su sveikatos problemomis, taupytume laiką bei lėšas.
- Ar politikai šiandien į vaiką žvelgia kaip į suaugusiajam lygiavertį pacientą?
- Nenoriu politikuoti, bet, manyčiau, kad mūsų šalyje į vaiką nežvelgiama kaip į visavertį pilietį. Turbūt pirmiausiai nežvelgiama kaip į balsuotoją artimiausiuose rinkimuose – tai nebrandžios visuomenės požymis.
Praėjusių metų pabaigoje inicijavome, kad artimiausiam dešimtmečiui būtų paruošta nacionalinė vaikų sveikatos paslaugų prieinamumo ir kokybės gerinimo programa. Vaikų sveikatos priežiūros pertvarka turėtų būti subalansuota – svarbi ne tik pediatrų darbo poliklinikose ateitis, bet ir vaikų skyriai, kurie šiuo metu veikia rajono ligoninėse ir kuriuos vis norima uždaryti. Iš tikrųjų rajonų ligoninių vaikų skyriai šiandien atlieka vaikų poliklinikos arba geriausiu atveju – dienos stacionaro vaidmenį. Tačiau jeigu uždarysime juos, neliks nieko, nes pirminę sveikatos priežiūrą teikiančių pediatrų ten jau ir taip nebelikę.
Dar viena problema – paauglių sveikatos priežiūra. Lietuvoje nėra nė vieno specializuoto stacionarinio ar ambulatorinio skyriaus, kuris teiktų pagalbą paaugliams, turintiems sveikatos problemų. Tai labai specifinė grupė – vaikai nuo dvylikos iki septyniolikos metų ir jauni suaugusieji nuo aštuoniolikos iki dvidešimt vienerių metų. Ši sveikatos apsaugos sritis iki šiol tarsi neegzistuoja Lietuvoje.
- Vaikų ligų gydytojai, galima sakyti, buvo išstumti iš pirminės sveikatos priežiūros grandies. Kaip tokiomis sąlygomis planuojate vykdyti pagrindinę funkciją – sveiko vaiko auginimą?
- Šiandien vaikų gydytojų, lyginant su 1990-aisiais, sumažėjo keturis kartus, dirbančiųjų amžiaus vidurkis artėja prie šešiasdešimties metų. Taigi, ankstesnės vyriausybės, priimdamos neatsakingus pediatrų perkvalifikavimo į šeimos gydytojus sprendimus, padarė vaikų gydytoją deficitine specialybe. Jau dabar yra savivaldybių, kuriose nėra nė vieno vaikų ligų gydytojo.
Tokioms šalims vienas sprendimų – Europos pediatrų akademijos siūloma modernioji pediatrija, kuri leidžia naujai pažvelgti į vaikų sveikatos priežiūrą bendruomenėje. Būtina pripažinti, kad kaimų, mažų miestelių bendruomenėse vaikų sveikatos paslaugos gali būti teikiamos kitaip nei Vilniuje ar Kaune. Būtina atsisakyti dirbtinio pirminio ir antrinio lygio atskyrimo, sudarant sąlygas vaikų gydytojui teikti antrinio lygio konsultacines paslaugas, trumpalaikio stebėjimo stacionarines paslaugas ir kartu formuoti nuolat prižiūrimų vaikų apylinkę, tai yra teikti pirminės priežiūros paslaugas.
Kiekvienas pediatras mūsų šalyje ruošiamas dirbti tiek vaikų gydytoju, tiek gydytoju specialistu, pavyzdžiui, vaikų gastroenterologu ar pulmonologu. Susiklosto paradoksali situacija – valstybės lėšomis ruošiame plataus profilio pediatrus, bet jie dėl įvairių teisinių reguliavimų neturi darbo vietų. Jie negali vykti į rajonus, nes ten pagal dabartinę tvarką, kai pirminis ir antrinis sveikatos priežiūros lygiai yra atskirti, turi dirbti arba gydytoju specialistu arba vaikų gydytoju šeimos gydytojo komandoje.
Dėl sumažėjusio vaikų skaičiaus toks gydytojas, išnaudodamas tik pusę kvalifikacijos, negali užsidirbti, jo darbo vieta tampa tiesiog nepatraukli. Tada tenka kurti drastiškus planus apie jaunų gydytojų privalomą atidirbimą rajonuose.
Visos tos problemos yra pusinių reformų, atmieštų pertekliniu politikavimu, rezultatas. Iš vienos pusės mes daug ką padarėme, ypač diegiant tretinio lygio sveikatos paslaugas. Tačiau bendruomeninė sveikata, pirminis, antrinis lygiai ilgą laiką buvo pamiršti. Galvoju, kad kuriama vaikų sveikatos programa galėtų padėti spręsti šias problemas.
Dosjė
1986 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą
1988 m. baigė vaikų ligų klinikinę ordinatūrą
1994 m. apgynė habilituoto medicinos mokslų daktaro disertaciją
2002 m. išrinktas Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos profesoriumi
2002 m. paskirtas VšĮ Astmos, alergijos ir lėtinių plaučių ligų klinikos direktoriumi
2001 – 2013 m. stažavosi arba dėstė kaip kviestinis profesorius Wake universitete (JAV), Šiaurės Karolinos universitete (JAV), Majamio universitete (JAV), Virdžinijos universitete (JAV), Tamperės universitete (Suomija), Londono Imperatoriškojo koledžo Bromptono ligoninėje (JK), Oksfordo universiteto John Radcliffe ligoninėje (JK)
2007 m. išrinktas Lietuvos pediatrų draugijos pirmininku
2012 m. išrinktas Europos pediatrų akademijos (EAP-UEMS) valdybos nariu
2014 m. išrinktas Europos pirminės priežiūros pediatrų konfederacijos (ECPCP) valdybos nariu
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: