- Mediko specialybė šalyje išlieka patraukliausia. Kokiais rūpesčiais gyvenate laukdami gausaus naujų studentų būrio?
- Džiaugiamės, kad pas mus ateina patys gabiausi jauni žmonės. Iš viso tiek į vientisąsias, tiek bakalauro, tiek magistrantūros studijas šiemet priimsime beveik penkis šimtus studentų. Turime naujovę – šiųmečiai pirmakursiai, įstoję į didžiausią – Medicinos studijų programą – mokysis pagal naują tinklelį. Pačių studentų pageidavimu jau nuo antro kurso prasidės praktinių įgūdžių ciklai. Studentams reikia kuo anksčiau suteikti galimybę pamatyti, kaip atrodo darbas asmens sveikatos priežiūros įstaigose, pradedant nuo pačių žemiausių grandžių. Tai – naujas iššūkis, nes reikia suderinti su asmens sveikatos įstaigomis, kad šios priimtų gana didelius būrius studentų.
Toliau juda ir mūsų Mokslo centro projektas. Tikimės, kad bus patvirtinta banko paskola, turėsime finansavimą ir galėsime dar šią žiemą pradėti parengiamuosius statybos darbus Santariškėse.
Senuosiuose fakulteto rūmuose įsisavinant buvusio Gamtos mokslų fakulteto patalpas steigiama moderni jungtinė su Geomokslų fakultetu biblioteka.
 
- Rezidentūros ir internatūros praktikų organizavimo iššūkiams aptarti neseniai susitikote su sostinės gydymo įstaigų vadovais...
- Pakvietėme tiek universiteto ligoninių, tiek Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) ar savivaldybėms pavaldžių įstaigų vadovus, pavaduotojus. Įvairių studijų programų rezidentai jose paprastai noriai priimami, tai – svari pagalba visam medicinos personalui. Visgi nauji iššūkiai ne tik universitetų, bet ir sveikatos priežiūros įstaigų laukia įteisinant rezidentų pakopines kompetencijas, augant jų atsakomybei. Įvardytos problemos ir dėl srautų netolygumų. Vis dėlto manau, jog ir ateityje kalbantis su gydymo įstaigų vadovais įmanoma rasti geriausius sprendimus organizuojant ir internų, studentų praktiką. Juk tinkamai paruošti specialistus – ne tik universiteto, bet ir ligoninių interesas.
 
- Rezidentai skundžiasi, kad dėl per didelių jų „grūsčių“ kai kuriose ligoninėse praktika tampa formalumu, stokojama užimtumo...
- Kadangi Santaros klinikos yra pagrindinė universiteto ligoninė, natūralu, jog didžioji dalis rezidentų patenka būtent čia. Ketiname peržiūrėsime srautus. Neseniai atnaujinome bendradarbiavimo sutartį su Respublikine Vilniaus universitetine ligonine, tikimės, kad dalis rezidentų vyks ir į šią ligoninę. Taip pat šiuo klausimu pozityviai nusiteikusi Vilniaus miesto klinikinės ligoninės administracija, išreiškusi norą priimti tam tikrų studijų programų rezidentus į savo bazę. Taigi manau, kad atsiveria naujos galimybės, kurios paskirstant srautus iki šiol gal ne visada buvo tinkamai išnaudojamos.  
 
- Nežinia dėl rajoninių ligoninių likimo neapsunkina situacijos siunčiant rezidentus į kituose miestuose esančias mokymo bazes?
- Visi šie klausimai reikalauja politinių sprendimų, kuriuos priima Sveikatos apsaugos ministerija kartu su savivaldybėmis. Kaip bebūtų, prisitaikysime prie pokyčių ir dėl to rezidentai tikrai nenukentės. Kita vertus, galbūt po tinklo pertvarkos atsiradę didesni centrai labiau pritrauks jaunus specialistus, suteiks geresnes sąlygas tobulėti, paskatins pasilikti po praktikos.
 
- Realybė tokia, kad vis dar nemažai medicinos specialistų ruošiame užsieniui. Kas, jūsų nuomone, padėtų sulaikyti jaunus žmones?
- Reikia suvokti, kad emigracijos nesustabdysime. Jei norėjome būti ir esame Europos Sąjungoje, turime ir gyventi pagal joje galiojančias taisykles. Darbo judėjimas čia yra laisvas,  prieinamos mokymosi svetur galimybės. Kita vertus, Vilniaus universitetas – jau yra ne vien tik nacionalinio, bet tarptautinio lygmens. Todėl ir žmonės jame yra ruošiami tiek darbui Europoje, tiek kitose pasaulio šalyse. Šiandienėmis sąlygomis, ypač demokratinėje šalyje, nieko negalime per prievartą sulaikyti ir neleisti išvykti. Tam reikalingi kiti svertai, kurie turėtų užtikrinti, kad jaunas mokslus baigęs žmogus norėtų likti. Bet tai – jau ne universiteto sprendimai.
 
- Diskutuojama, kad dėl to kalta ir šlubuojanti sveikatos specialistų poreikio apskaičiavimo tvarka. 
- Negaliu vertinti, apskaičiuojama gerai ar blogai, mes esame tik rengėjai, o užsakovai kiti.
Tą poreikį nurodo SAM, jie turi tam tikrus metodus skaičiuoti, kiek reikia vienokių ar kitokių specialistų ir vėliau tuos skaičius pateikia Švietimo ir mokslo ministerijai.
Dialogai bei svarstymai, kiek tų specialistų reikia, kaip jaunus žmones sulaikyti, turėtų būti platesniame rate. Bet kuriuo atveju valstybės prioritetas turėtų būti žmonių sveikata.
 
- Ko palinkėtumėte būsimiems studentams?
- Būti tokiais jaunais žmonėmis, kurių akyse dega noras kuo daugiau sužinoti, išmokti – nuo to vėliau priklausys jų gyvenimas, kokį darbą gaus, kaip bus vertinami. Ir nepamiršti, kad medicina yra viena tų profesijų, kur žmogus turi elgtis altruistiškai. Norėtųsi, kad pasirinkdamas medicinos studijas žmogus negalvotų vien tik apie tai, kad turės darbą, gaus tinkamą uždarbį, bet  prisimintų, kad bet kuriuo atveju turi padėti žmogui, nepriklausomai nuo atlyginimo.

---

 
Dosjė
1989–1991 m. Panevėžio ligoninė, gydytojas genetikas.
1990 m. Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vaikų ligų gydytojo kvalifikacija.
1991–2001 m. Vilniaus universitetas, asistentas.
2001 m. Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, apginta biomedicinos mokslų srities medicinos krypties daktaro disertacija „Lietuvos vaikų įgimtų raidos anomalijų etiologija, struktūra ir paplitimas“.
2001–2002 m. Vilniaus universitetas, lektorius.
2002–2009 m. Vilniaus universitetas, docentas.
2004 m. suteiktas VU pedagoginis docento vardas.
2009 m. Vilniaus universitetas, Habilitacijos procedūra „Retosios ligos, jų fenomika ir genetinis konsultavimas“.
2009 m. Vilniaus universitetas, profesorius.
2012 m. suteiktas VU pedagoginis profesoriaus vardas.
Nuo 1992 m. VšĮ VUL SK medicininės genetikos centro gydytojas genetikas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!