Šiais metais pasipylė viena už kitą baisesnės istorijos, kai motina pagimdė naujagimį ir jį nužudė savomis rankomis. Viena jų - asociali, girtaujanti, nuolatinės gyvenamosios vietos neturinti mergina nutraukė naujagimiui kojytę ir šis mirtinai nukraujavo. Kita įtariamoji - iš emigracijos gimdyti sugrįžusi vyresnio amžiaus moteris. Trečioji - su mama gyvenanti, darbą turinti ir jau kelis vaikelius auginanti jauna mergina. Jos visos slėpė nėštumą nuo artimųjų iki paskutinės minutės, nesilankė gydymo įstaigoje, o pagimdžiusios, kaip įtariama, nužudė pirmuosius oro gūsius įkvėpusius naujagimius.
Gydytojai ginekologai gali papasakoti ne vieną atvejį, kai nėštumą slepianti moteris į medikus kreipėsi tik prieš pat gimdymą. „Tikrai pasitaiko merginų ir moterų, kurios ilgai slepia nėštumą nuo artimųjų. Tokios moterys teisinasi: nežinojau apie nėštumą, neturėjau laiko, jaučiausi gerai. Sunku pasakyti, kas vyksta pacientės galvoje“, - pasakoja
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė profesorė Rūta Jolanta Nadišauskienė.
Kartais ne taip paprasta pastebėti, ar moteris iš tikrųjų laukiasi. „Žinot, laisvesnę suknelę apsirengsi ir ilgai nenustatysi. O ypač jaunų, pirmą kartą gimdančių moterų pilvo raumenys yra gerai išvystyti ir nėštumas ilgai nepastebimas. Tikrai ginekologas neis, nevaikščios, netikrins, nesurašinės. Akušerijoje ypač atsispindi mūsų socialinės problemos, bet tai nereiškia, kad jas galima spręsti viduramžiškais metodais – tikrinti gimdyves prievarta ir panašiai“, - sako prof. R.Nadišauskienė.
Nežino, kaip gali padėti
Seime veiklą pradėjo atsinaujinusi Vaiko gerovės parlamentinė grupė, kurioje pirmininkės pareigas pradėjo eiti buvusi sveikatos apsaugos ministrė. Kokį prioritetą toje grupėje užims gimdyvių, žudančių ką tik gimusius kūdikius, klausimas?
„Artimiausio posėdžio metu tikrai prašysiu, kad į darbotvarkę šis klausimas būtų įtrauktas, - žadėjo Vaiko gerovės parlamentinės grupės pirmininkės pavaduotoja Rima Baškienė. Anot parlamentarės, kad pasiektume rezultatą, reikia dirbti su būsimomis mamomis, ypač su jaunimu.
„Su rizikos grupėje esančiomis moterimis turi dirbti seniūnijos atstovai, socialiniai darbuotojai. Juk negali seniūnija nežinoti savo kaimo rizikos šeimų.
Pirmiausia reikalinga dabartinės situacijos analizė, ugdymas mokyklose, kalbant su švietimo ir mokslo ministre, kad švietimo programose atsirastų atsakingos tėvystės ir motinystės kursas“, - sako R.Baškienė.
Ir vėl socialinis darbuotojas?
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, sostinės dienos centro „Šviesa“ direktorė Jūratė Tamašauskienė teigia, jog socialinis darbuotojas galėtų padėti tik tuomet, jeigu tokios gimdyvės būtų patekusios į socialinės rizikos grupę:
„Nelabai suprantu, kaip į socialinių darbuotojų darbo lauką gali patekti kūdikio besilaukianti moteris, galbūt neturinti socialinių problemų ir gyvenanti normalų gyvenimą. Socialinis darbuotojas juk negali atsakyti už visą visuomenę.
Jeigu socialinis darbuotojas būtų gavęs signalą iš bendruomenės arba kaimynų apie tokias moteris, greičiausiai būtų apsilankęs jų šeimose ir galbūt būtų pastebėjęs tam tikrų rizikos problemų.
Mano nuomone, tai - grynai medicininė problema. Greičiausiai tai - psichikos ligos pasekmė – pogimdyvinė depresija. Gaila, kad psichikos pagalba mūsų visuomenėje yra pakankamai sunkiai pasiekiama, ypač regionuose.“
Tyrimas
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros dr. Jurgita Stasiūnienė pirmoji Lietuvoje ėmėsi išsamiai nagrinėti naujagimių nužudymo temos:
- Tyrimo metu nustatyta, kad moterims, nužudžiusioms savo naujagimį gimdymo metu arba tuojau po jo, dažniausiai nediagnozuota jokių psichikos ar elgesio sutrikimų iki nusikaltimo padarymo. Laikinų psichikos sutrikimų gimdymo metu didžiajai daugumai taip pat nenustatyta. Tik penktadaliui moterų nusikaltimo padarymo metu buvo nustatyti psichikos ar elgesio sutrikimai, dažniau depresijos epizodai. Dešimtadaliui moterų pripažinta, kad nusikaltimo padarymo metu negalėjo iki galo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti. Užsienio šalių mokslininkų duomenimis, pirmos paros naujagimius dažniau nužudo normalaus intelekto ir neturinčios psichikos ligų bei laikinų psichikos sutrikimų nusikaltimo padarymo metu moterys. Nustatyta, kad tik pusė moterų gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo.
Dažniau nusikalstama veika padaryta kaimo vietovėje (63,8 proc.). Nužudymai dažniau įvykdyti moters gyvenamojoje patalpoje ar netoli jos.
Nagrinėjant motinų, įtariamų nužudžius savo pirmos paros naujagimį, socialinį portretą, nustatytas tokių moterų amžiaus vidurkis yra dvidešimt septyneri metai. Dažniausiai naujagimius gimdymo metu arba tuojau po jo nužudė moterys turinčios žemą išsilavinimą, neįgijusios profesijos, neturinčios užsiėmimo (namų šeimininkės, bedarbės, niekur nedirbančios ir nesimokančios). Alkoholiu piktnaudžiavo tik 15 proc. moterų.
Naujagimių nužudymų prevencijos priemones siūlau skirstyti į pirmines, antrines ir tretines.
Pirminėms prevencijos priemonėms priklausytų tos, kuriomis siekiama išvengti nepageidaujamo nėštumo, kol nauja gyvybė dar nėra pradėta. Taikant pirmines naujagimių nužudymo prevencijos priemones didelę reikšmę galėtų turėti planuojamas lytiškumo ugdymo programų įvedimas, kurių vykdymo metu be šeimos, kaip vertybės, pirmiausia turėtų būti akcentuojama gyvybės kaip unikalios, absoliučios vertybės samprata. Antrinėms prevencijos priemonėms priklausytų tos, kuriomis siekiama išvengti jau gimusio naujagimio nužudymo, pavyzdžiui, anoniminis gimdymas, gyvybės langeliai arba jų analogai.
Tretinėms prevencijos ar reabilitacijos priemonėmis - prevencinis specialistų komandos darbas su moterimis, jau nužudžiusiomis savo naujagimį.
Komentuoti: