Kaip iš gausybės rago pilasi gerieji Sveikatos apsaugos ministerijos darbai.
Alus jau pralaimėjo karą ir guli perlaužtu nugarkauliu. Apie cukrumi gausiai apibarstytas bandeles vaikaičiams papasakos tik seneliai. O šunys, besipliuškenantys Baltijos bangose, ministrui dėkoja garsiai amsėdami ir kasdami duobutes auksinėse kopose.
- Gintaro ieško, - atrėmęs piktos mamytės žvilgsnį, pasakė labradoro šeimininkas.
Bet čia dar ne viskas. Atsižvelgdama į vis prastėjančią Lietuvos žmonių atmintį, ministerija darsyk nusprendė visiems priminti, kad gydytojai įteiktos trys rožės (arba saldainių dėžutė) yra nusikaltimas, atitinkantis Baudžiamajame kodekse numatytus straipsnius.
Aną savaitę buvau liudininkas, kai močiutė ant gydytojos stalo padėjo šokolado plytelę, o toji griežtai paimti atsisakė:
- Nebeturim, kur to šokolado dėti...
Bet kai pamatė nelaimingą senolės veidelį, pakeitė nuomonę:
- Na, palikit, gal sesutė paims...
Mano draugas (ir nuolatinis šių rašinių herojus) Petras yra už močiutę gudresnis:
- Visada daktarui nuperku geros degtinės, - sako jis. – Ir visada apsidžiaugia. Nes tie konjakai jiems jau tikrai įgriso. Ir tos kavos nebeturi kur dėti - visi kaimynai aprūpinti.
Ir tai yra tiesa. Tokia pat teisinga kaip ir dar vienas keistas atsitikimas.
Petrui „paprastas“ daktaras nebegalėjo padėti. Tad teko papirkinėti Ligoninės Vado saugotojus – atstovą spaudai, sekretorę-referentę ir t.t.
Juos nupirkęs Petras pateko pas Vadą. Patį vadžiausią. Ir įteikė jam butelį brangaus viskio.
Tas ligoninės Vadas buvo geras žmogus. Bet ne todėl, kad viskio atsisakė. Priešingai. Iš viršutinės lentynos nukėlė triskart brangesnį („Tavo mėnesinę algą kainuoja“, - pasakė), po to iš vidurinio stalčiaus išėmė dzūkiškų marinuotų baravykų, iš dar kitos spintos ištraukė saldainių dėžę (dulkes nuo jos nupūtė) ir... liepė žmonai parnešti.
- Negalėjau nepaimti, - pasiteisino tas Vadas. Ir dar pacitavo dovanas atnešusius: Jei, daktare, neimsit, vadinasi, liga nepagydoma ir šansų nebėra“. Turiu paimti. Nes tai – pats stipriausias placebas. Ir, žinok: jis – gydo!
Pats laikas paaiškinti tai, ką sociologai seniai jau yra aprašę: Lietuvoje kyšiai medikams duodami ne dėl medicininių, bet dėl socialinių ir psichologinių priežasčių. Penktadalį kyšių (vėl remiuosi anoniminėmis sociologų anketomis) paskatina „kolegos“ – kiti ligoniai. Ir todėl pacientai žino, kad gero endokrinologo konsultacija kainuoja 90-150 eurų, geram šeimos gydytojui atsilyginama (po gydymo) 30-90 eurų. Lengvai surandami ir „įkainiai“ (atsiverskite „Google“) už operacijas. Ir, aišku, nuodėmė didžiulė, jei pamirštumėte anesteziologą.
Trečiąkart paminėsiu savo ir jūsų konsultantą Petrą. Prieš vieną gan sudėtingą operaciją jo žmona pabandė chirurgui įduoti tūkstantį litų (vadinasi, buvo seniai). Chirurgas atsisakė:
- Mes gi žinom, kur ponas Petras dirba. Nujaučiam, ir kiek gauna. Tad neimsim, ponia, iš jūsų...
Ir žvelgdamas į klausimų ir baimių pilnas Petrienės akis dar pridūrė:
- Rasim, ponia, iš ko paimti, rasim. O Jūs... būkit rami: gyvens...
Dar vienas sociologų pastebėjimas. Į klausimą, kas kyšiais nuperkama, anoniminėje anketoje Lietuvos ligoniai atsako paprastai ir aiškiai: šiek tiek ramybės pacientui ir jo artimiesiems.
Kas dažniausiai kyšius siūlo? Ne ligoniai, o giminės.
O kas kyšiais paprastai piktinasi? Piktinasi tie, kurie... kyšių neduoda.
Per ilgametę žurnalisto praktiką nesu sutikęs mediko, reikalavusio duoti kyšį. Bet kitaip besielgiančio personalo prisižiūrėjau.
Masažistė reabilitacijos ligoninėje per kiekvieną masažą pasakojo, kad yra pati geriausia Lietuvoje, tik labai mažai uždirbanti. Vienoje Klaipėdos ligoninėje, kuomet gavau pižamos kelnes be gumos ir pasiskundžiau, kad turiu jas ranka prilaikyti, išgirdau, kad sanitarė turi gumą, bet ji... labai brangi (kainavo tuomet man 10 litų, šiandien - turbūt 10 eurų).
O dabar norėčiau grįžti į pačią pačiausią pradžią.
Vakar pietaudamas su anūku gražiai mus aptarnavusiai padavėjai palikau 10 procentų. Užvakar, kai eilinis Koks Nors Petras norėjo papirkti jį sustabdžiusį policijos ekipažą, jam buvo pagrasinta baudžiamąja atsakomybe.
Tarp šių dviejų institucijų gražiai norinti įsiterpti Sveikatos apsaugos ministerija savojo kelio neranda. Tarsi nenori imti, bet ima. Tarsi nori už tai bausti, bet nebaudžia. Vietoj to išplatina spaudai pranešimą-priminimą apie kovą su korupcija. Nors iš anksto žino, kad tai situacijos nepakeis.
Barmenui tai vadinasi arbatpinigiai. Kunigui tai - auka. O anesteziologui kas? Avansas, kad sugrįši iš nebūties?
Toj nebūty ir tūno garbingoji ministerija, kurioje sėdi ministro patarėja, savo priminimais spaudai patarianti ministrui korupcijos klausimais.
Bet gal imtis konkretesnių, iškart rezultatus atnešančių dalykų?
Pavyzdžiui, ar žino ministerija, kad Lietuvoje ne vienas felinologas turi turkiškų Van veislės kačių, kurios labai mėgsta maudytis. Vadinasi, reikia nutarimo ir jas leisti į pliažą. Antraip bus pažeistas paritetas.
Būkit malonūs: perskaitykit dar kartą rašinio pavadinimą. Jis tikrai lietuviškas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: