– Visuomenės sveikatos biurų vadovai dažnai įvardija ir kitą priežastį, kodėl norimo efekto nepasiekiame, tai yra per mažas finansavimas. Nepritariate? – Vertinant dabartinį finansavimą – septynis milijonus eurų – pagal biurų tinklą, jis nepakankamas. Bet reikia pripažinti, kad ir dabar skiriamos lėšos ne visuomet panaudojamos tikslingai. Investicijos į visuomenės sveikatą mažina gydymo išlaidas, bet ta piramidė Lietuvoje apversta. Ir jos negali vienu kartu grąžinti į teisingą padėtį. Visuomenės sveikatai tenkanti biudžeto dalis yra labai nedidelė. Norint ją gausinti galimi du variantai: didinti sveikatos biudžetą arba perskirstyti turimą, prioritetą teikiant visuomenės sveikatai. Tačiau čia yra kur kas daugiau suinteresuotų grupių ir pati visuomenė nori ne geresnės visuomenės sveikatos, o gydymo. Todėl Valstybė turi tiksliai atsirinkti į ką investuojama. – Kitas gana plačiai aptariamas klausimas - vaistų politika. Po pastarųjų pertvarkų netilo kalbos, kad gamintojai pasitrauks, sumažės vaistų prieinamumas, užsidarys kai kurios vaistinės ir panašiai. Suprantu, kad kaip premjero patarėjas negalėtumėte vertinti esamų pokyčių kitaip nei teigiamai, bet kaip pacientas ką manote apie pertvarką? – Atsitraukiant nuo retorikos apie tai, kad ženkliai atpiginsime vaistus, kad kasmet į kainyną įtrauksime dešimtis naujų vaistų, esu protingas optimistas. Pertvarkoms farmacijos sektoriuje reikia daugiau užsispyrimo nei su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, nes čia yra verslo interesai. Kritikuojantys dabartinius pokyčius, vis dėlto pripažįsta ir tai, kad ką nors daryti būtina. Priimti sprendimai yra daugiau mažiau sumodeliuoti, buvo kelios alternatyvos ir kiekviena jų turėjo savo rizikas. Tarkim, dėl kainų tunelio, buvo didelė rizika, kad į kainyną būtų nepatekę ne šimtas šešiasdešimt vaistų pavadinimų, o penki šimtai, tik dėl to, kad gamintojai būtų užsispyrę ir nemažinę kainų. Bet rizika pasiteisino. Kad atsiras individualių atvejų, žinojome. Pavyzdžiui, tikėjomės, kad taip gali nutikti su kardiologiniais sudėtiniais vaistais. Išaiškėjo ir vaistų grupės, kurių nebuvome identifikavę, tarkim, dėl astmos, epilepsijos. Tai natūralu, nes įstatymas su savo poįstatyminiais aktais negali kurti atskiros teisinės bazės individualiems atvejams. Žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip tai palietė, kaip asmuo galiu atsiprašyti. Tiesa, teikiant biudžetą yra numatytas penkių procentų lengvatinis PVM tarifas vaistams. – Ši vaistų politika dažnai kritikuojama dar ir dėl to, kad iš žmonių, kurie moka mokesčius, atimama galimybė rinktis vaistus. – Kviečiu pagalvoti apie tuos, kurie anksčiau išleisdavo itin daug pinigų vaistams. Kalbant šiomis temomis pasigendu socialinio atsakingumo. Girdėdamas Laisvosios rinkos instituto atstovų palyginimus, jog vaistus prilyginome duonai, negaliu sutikti. Visos priemonės buvo orientuotos, kaip ir dabar formuojamas valstybės biudžetas, į skurdžiausiai gyvenančią, pažeidžiamiausią visuomenės dalį, kuri didžiąją dalį krepšelio išleidžia vaistams. Siūlau pagalvoti tiems, kas gali mokėti už vaistus daugiau, kad tiek jiems, tiek ir tai pažeidžiamiausiai grupei taikomos tos pačios taisyklės. Tik skurdžiai gyvenantieji vaistams sukrapšto paskutinius centus. Aš pats dėl visuomenės gerovės esu pasiruošęs sumokėti brangiau. Žmonės, vaistams išleidžiantys neproporcingai didelę savo pajamų dalį yra problema, kurią ne tik patys identifikavome, bet ir kurią sufleravo tarptautinės organizacijos ir kurią ryžomės spręsti.Problema ta, kad savivalda iš principo nemato biurų pridėtinės vertės, nes rezultatų norima po dvejų ar ketverių metų. To nebus. Nematydamos rezultatų dalis savivaldybių nemato ir reikalo skirti finansavimo, nes jiems tai atrodo tik kaip išlaidos. Tačiau savivaldybės biudžetas priklauso nuo gyventojų pajamų mokesčio. Vadinasi, kuo daugiau gerus darbus dirbančių, sveikų žmonių, tuo tavo biudžetas didesnis.
Komentuoti: