„Būtų naivu iš mokyklų tikėtis staigių rezultatų, kai nemaža dalis administracijos darbuotojų tiesiog neturi pasirengimo ir aiškių taisyklių, kaip rūpintis vaikų emociniu saugumu. Daug paliekama interpretacijai, kuri neretai būna grįsta prieštaringai vertinama asmenine patirtimi“, - apie patyčias mokyklose sako Vilniaus miesto tarybos narys Mykolas Majauskas.
„Asmeniškai patyčių tema tapo aktuali, kuomet vieną žiemos savaitgalį apie tai prabilo vyresnioji dukra kalbėdama apie situaciją mokykloje, jos klasėje. Kalbėjo apie tai, jog norėtų pakeisti mokyklą...“ - sako Vilniaus miesto tarybos narys Mykolas Majauskas.
- Vaikai jau žingsniuoja į mokyklą. Deja, daugelio jų gyvenimus apkartins giliai įsišaknijusi patyčių problema, dalis netgi bandys pakelti ranką prieš save. Ar ne apsileidimas, kad apie patyčių problemą mokyklose pradėta kalbėti tik dabar, tarsi tai būtų naujas reiškinys Lietuvos padangėje? Kodėl šitiek metų niekas nebuvo daroma?
- Sunku paaiškinti, kodėl ši problema buvo užleista iki šiol. Paauglių savižudybių statistika byloja, jog pernelyg ilgai emocinis saugumas buvo visuomenės prioritetų paraštėse. Asmeniškai patyčių tema tapo aktuali, kuomet vieną žiemos savaitgalį apie tai prabilo vyresnioji dukra kalbėdama apie situaciją mokykloje, jos klasėje. Kalbėjo apie tai, jog norėtų pakeisti mokyklą...
Po diskusijų su švietimo specialistais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais teko pripažinti, jog tai nėra tik vienos švietimo įstaigos problema, bet plačiai paplitęs abejingumas vaikų emociniam saugumui.
Labai tikiuosi, kad bendros savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų pastangos padės sukurti saugesnę aplinką vaikams ir ugdyti jautrumą vieni kitiems. Tai neįvyks per vieną naktį. Tačiau, jei ateinančius kelis metus nuosekliai skirsime tam deramą dėmesį ir atitinkamus valstybės resursus, neabejoju, jog pamatysime teigiamus rezultatus - augantį vaikų pasitikėjimą savimi, mokslo pasiekimus ir, žinoma, plačias mūsų vaikų šypsenas.
- Nuo šių metų rugsėjo 1 d. Vilniaus mokyklose įsigalioja nauja emocinio saugumo ir patyčių prevencijos tvarka, kuri apibrėžia, kas yra patyčios ir kaip privaloma į jas reaguoti. Kas pirmiausiai turi atsakyti už patyčias mokykloje – pedagogas, socialinis darbuotojas, mokyklos direktorius ar vaiko tėvai?
- Mano supratimu, visi turi prisiimti savo dalį naštos ir atsakomybės. Tam, jog būtų lengviau pasiekti užsibrėžtų tikslų, turime padaryti ne tik savo darbą, bet ir padėti vieni kitiems. Taip situaciją mato ir savivaldybė, stengdamasi paskirstyti atsakomybes švietimo įstaigose ir kartu suteikti reikiamą pagalbą.
Būtų naivu iš mokyklų tikėtis staigių rezultatų, kai nemaža dalis administracijos darbuotojų tiesiog neturi pasirengimo ir aiškių taisyklių, kaip rūpintis vaikų emociniu saugumu. Daug paliekama interpretacijai, kuri neretai būna grįsta prieštaringai vertinama asmenine patirtimi. Todėl ir stengiamės, remdamiesi nevyriausybinių organizacijų ir specialistų patarimais, nubrėžti aiškias gaires, koks elgesys gali būti toleruojamas ir kaip kiekvienu atveju elgtis vaikui, mokytojui, administracijos darbuotojui.
- Kaip į naujoves reagavo švietimo įstaigų direktoriai?
- Vieni sakė, kad jau įgyvendino tokią tvarką. Bet buvo ir tokių, kurie ne tik kad nesiima priemonių vaikų emociniam saugumui užtikrinti, bet ir apskritai ignoruoja patyčių problemą. Mano supratimu, būtent tokiose mokyklose ir reikia skirti daugiausiai dėmesio – atskleisti tikrai trapią ir problematišką situaciją su vaikų saugumu mokyklose ir tuomet padėti administracijai, pedagogams su tuo susitvarkyti.
Ar patyčių atvejis yra pastebėtas pedagogo, ar jis yra pastebėtas mokinio, ar kreipiasi mokinys, iš kurio tyčiojamasi, ar administracijos darbuotojas – jis turės užpildyti aiškią formą. Vėliau į kiekvieną atvejį turės būti reaguojama pagal aiškiai nustatytą tvarką.
Ką mes savivaldybėje padarėme – tai parengėme preliminarią tvarką, kaip turėtų būti reaguojama į situaciją, tačiau taip pat palikome laisvės ir pačioms mokykloms nusistatyti ir patvirtinti savo vidinę tvarką – jau detalesnes taisykles, į ką tiksliai turėtų būti kreipiamasi, kaip tos pareigybės turėtų vadintis, su kuo tiksliai atsakingas asmuo turėtų kalbėtis. Bet pagrindines gaires – smurto prevencijos konstituciją mes, kaip savivaldybė, jiems „nuleidžiame“ iš viršaus.
- Kas bus mokyklos direktoriui, jeigu jis nesuvaldys prieš mokinius nukreiptų patyčių? Jis neteks darbo vietos?
- Be jokios abejonės. Daugelio švietimo įstaigų, mokyklų steigėja yra savivaldybė. Miesto tarybos sprendimu yra skiriami ir atleidžiami įstaigų vadovai. Savivaldybė skirs pakankamai dėmesio įvertinti, kaip įstaigų vadovai stengiasi vaikams užtikrinti emocinį saugumą mokyklose. Kiekvienais metais savivaldybė atliks standartizuotas anonimines apklausas, kurios vertins vaikų emocinį saugumą. Atsižvelgdami į rezultatus, griežtai vertinsime įstaigų vadovų darbą ir kartu suteiksime mokykloms reikiamą pagalbą.
- Jeigu už smurto prevenciją pirmiausiai bus atsakingas mokyklos direktorius, ar nebus taip, kad atsakomybė bus tiesiog perkeliama jam vienam ir jis tik gūžčios pečiais: o ką aš galiu padaryti? Juk ilgus metus netgi nebuvo apibrėžiama patyčių sąvoka - kur yra tik vaikiškas pajuokavimas, o kur jau prasideda patyčios.
- Dažnai nėra aiškaus supratimo, kas yra patyčios, todėl, be jokios abejonės, be galo sunku jas aiškiai apibrėžti. Dokumentas, su kuriuo kviečiu susipažinti, labai aiškiai aprašo, kas yra patyčios. Tai yra pasikartojantis psichologinis, fizinis smurtas, daiktų niokojimas, kita daroma žala.
Patyčių gali būti daug ir labai įvairių: dėl rasinės, seksualinės orientacijos, išskirtinių bruožų. Netgi gali būti elekroninės patyčios. Aš manau, kad kelio atgal nėra. Kaip rodo patyčių statistika, blogiau nei dabar turbūt būti negali. Aš net neabejoju, kad ir visuomenė imsis priemonių tvarkyti šią situaciją, tačiau nesu naivus, jog tikėčiau, kas situacija ims ir pasikeis per vieną dieną, nes problema buvo ignoruota pernelyg ilgai.
Dosjė
Mykolas Majauskas (g. 1981 m. gruodžio 19 d. Vilniuje) – ekonomistas, Vilniaus miesto savivaldos politikas, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
2002–2000 m. Ekonominių tyrimų skyriaus vadovas, „Cushman & Wakefield“, Sidnėjus, Australija.
2004–2006 m. Projektų vadovas, įmonių ir turto valdymo strategijos konsultantas, Cushman & Wakefield, Londonas, Didžioji Britanija.
2006–2008 m. Investicinės bankininkystės finansų patarėjas, „Barclays Capital“, Londonas, Didžioji Britanija.
2008–2012 m. Premjero patarėjas ekonomikos ir finansų klausimais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2012 m. Individuali veikla, įmonių įsigijimų ir susijungimų konsultantas, nepriklausomas valdybos narys.
2013–2014 m. „World Economic Forum“, „Global Shapers“ tinklo Lietuvoje steigėjas.
2015 m. dalyvavo Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimuose į Vilniaus mero postą.
Vilniaus miesto tarybos narys.
Komentuoti: