Pavyzdžiui, Nyderlanduose praktiškai 95 procentai populiacijos toleruoja pieną, nes gamtinės sąlygos, kuriose žmonės daugiausiai vertėsi gyvulininkyste, nulėmė, kad vaikas, gimęs netoleruodamas laktozės, tiesiog neišgyventų. Tuo tarpu Italijoje net trečdalis populiacijos netoleruoja laktozės, nes galėjo išgyventi iš žemdirbystės, kitų alternatyvių šaltinių. Alkoholis netoleruojamas, kai neturima fermentų, kurie jį skaido, o tai vėlgi priklauso, kada žemdirbystė ir augalai, iš kurių potencialiai galima daryti svaigiuosius gėrimus, atkeliavo į tam tikrus rajonus. Kitas dalykas – gliuteno netoleravimas. Prieš dvidešimt tūkstančių metų, prieš sukultūrinant prieš sukultūrinant miglinių šeimos augalus (tokius kaip kviečius), netoleruoti gliuteno baltymo buvo įprasta. Atsiradus žemdirbystei natūraliai įvyko geno mutacija, žmonių imuninė sistema turėjo prisitaikyti prie radikaliai pasikeitusios mitybos. Mažiau nei vienam procentui populiacijos ir dabar aktyvuojasi netolerancija gliutenui. Vis dėlto, kai dabar tokia didelė populiacijos dalis skundžiasi gliuteno netoleravimu, tai jau siejama su alergija pesticidams (herbicidams), kurie naudojami šiems augalams užauginti ar organizmo nesugebėjimu suvirškinti tam tikrų angliavandenių. - Kaip nutiko, kad archeologė patraukė tiksliųjų mokslų link? - Studijas pratęsusi Kembridže susidomėjau specialybe, kur mokė įvairių tarpdisciplininių metodų panaudojimo archeologijoje – tai apėmė ir visokių senovinių DNR, paleomitybos, archeobotanikos, stabiliųjų izotopų ir kitus tyrimus. Tokio tarpdiscipliniškumo pagalba šiuolaikinis mokslas atveria daugiau galimybių archeologams – leidžia apie žmogaus praeitį pasakyti fundamentalių dalykų, paaiškinti daugybę globalių tendencijų. Pavyzdžiui, atlikdami žmogaus kolageno tyrimus, išgaudami jį iš kaulų, iš anglies bei azoto izotopinių santykių galime išsiaiškinti, ką valgė praeities populiacijos, kada ir kur vyko mitybos lūžiai, kada pradėtos auginti tam tikros kultūros. Mano pagrindinių tyrimų arealas – Centrinė Azija, vakarų ir šiaurės Kinija, tad daugiausiai „manevruoju“ tarp įvairių pasaulinių laboratorijų. Lietuvoje dirbu kartu su doktorantais. Čia tyrimai dar tik pradedami, tikiuosi, kad pavyks rekonstruoti, kuo maitinosi mūsų protėviai, apžvelgti visos populiacijos racioną tam tikrais laikotarpiais praeityje, nustatyti kaip ji keitėsi, kas buvo daugiausiai vartojama, bei kaip pasikeitimai tarp mitybos ar mitybos skirtumai tarp įvairių socialinių grupių turėjo įtakos žmonių sveikatai. kaip tai veikė žmonių sveikatą. Dabar vykdau didžiulį ketverius metus truksiantį, Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą. - Ką tik gavote „L‘Oreal Baltic – UNESCO“ stipendiją „Mokslo moterims“. Tai reikšminga paspirtis tolesniems darbams? - Didžiulis įvertinimas, kad mane nominavo šiam apdovanojimui. Pati premija – daugiau simbolinė, ją ketinu skirti studentų pilotiniams projektams. Tačiau reikšmingiausias dalykas – įkvėpti kitas moteris imtis mokslinių tyrimų. Daugiau moterų baigia doktorantūrą nei vyrai, tačiau visuose aukštuose postuose jie dominuoja. Atrodo, natūralu, kad nemažai moterų palieka akademinį darbą, mokslą dėl šeimos. Tačiau moterims, auginančioms vaikus, turėtų būti sudarytos sąlygos rinktis – grįžti į darbą anksčiau ar likti su vaikais. Kai dirbi mokslininke, sunku pasiimti dviejų metų motinystės atostogas. Tiesiog „iškristum iš žaidimo“. - Kaip jums pavyko suderinti šeimą ir mokslininkės karjerą? Auginate du sūnus, o vyrą amerikietį parsivežėte tėvynėn... - Nors pagyventi svetur yra nuostabi patirtis, visada norėjau gyventi Lietuvoje. Kai tik grįžome, negavus vietų darželyje teko viską atlyginimą su kaupu investuoti auklėms, nes nenorėjau prarasti pozicijų darbe. Be abejo, jei ne vyro parama, dalinimasis darbais išties būtų sudėtinga suderinti darbą ir motinystę.Atrodo natūralu, kad nemažai moterų palieka akademinį darbą, mokslą dėl šeimos. Tačiau moterims auginančioms vaikus turėtų būti sudarytos sąlygos rinktis – grįžti į darbą anksčiau ar likti su vaikais. Kai dirbi mokslininke, sunku pasiimti dviejų metų motinystės atostogas.
Komentuoti: