- Karo medikų trūksta labiau nei karių. Numanote, kodėl mediciną baigę jaunuoliai nesirenka karinės tarnybos?
- Sunku pasakyti, kokios to priežastys. Jauniems žmonėms, ko gero, atsiranda patrauklesnių karjeros krypčių. Kam važiuoti į dykumas ir kalnus, jei gali išvykti į užsienį uždirbti didelių pinigų? Be to, karo mediko atlyginimas priklauso nuo ištarnautų metų, kokią kategoriją turi, tačiau jis nėra įspūdingesnis nei civilių gydytojų: gauname kiek daugiau nei tūkstantį eurų.
 
Žinoma, misijų metu mokamas priedas už riziką. O reikalavimai? Turi būti dar ir karininkas: žygiuoti, šaudyti ir taip toliau. Į pirmą misiją mane išsiuntė tik po šešerių metų, bet geriausiai prisimenu antrąją, kai prieš daugiau nei dešimtmetį važiavome į Goro provinciją. Su kolega chirurgu atvykome į tuščią vietovę, kur turėjome pastatyti ligoninę. Tai padarėme iš vienuolikos švediškų palapinių: įrengėme net laboratoriją, operacinę ir reanimaciją. Amerikiečiai pagelbėjo įrengiant šildymo sistemą ir vandentiekį.
 
- Jaunieji medikai kalba, kad rinktis šią specialybę atgraso ir prarandama mediko kvalifikacija. Derinti karinę tarnybą ir tiesioginį darbą su pacientais iš tiesų taip sudėtinga?
- Leidžiama, bet civilinėje įstaigoje dirbti tiems, kurie nori išlaikyti kvalifikaciją, galima tik laisvu nuo tarnybos metu. Į atsargą išeiname penkiasdešimt penkerių metų. Tuomet gauni kelis šimtus eurų pensijos, o kas toliau? Gydymo įstaigoje, būdamas tokio amžiaus dar galėtum dirbti dešimt ar penkiolika metų.
 
Deja, jei tik tarnauji, gali prarasti kvalifikaciją. Todėl kitos išeities, kaip tik dirbti savaitgaliais, nėra. Aš taip ir dirbu. Anksčiau budėdavau ir naktimis, bet dabar tai neleidžiama. Apie tokias sąlygas, kokios sudaromos, pavyzdžiui, Estijoje, kai darbo metu eini dirbti į gydymo įstaigą ir gauni ten atlyginimą, galime tik pasvajoti.
 
- Nesigailite, kad pasirinkote karo mediko specialybę?
- Neketinau būti karo medikas. Orientavausi į ekstremalią mediciną, skubią pagalbą, dirbau greitojoje. Draugas pakalbino, kad trūksta gydytojų, ėmiau ir atėjau. Kaip tik buvau po pusės metų stažuotės Prancūzijoje. Žiūrint retrospektyviai, kažin ar dabar rinkčiausi tokią specialybę. Kai kurie buvę mano kurso draugai dabar jau profesoriai.
 
O kokią karjerą gali padaryti kariuomenėje? Jokios. Kita vertus, negali spjauti į šulinį, iš kurio geri vandenį, tad nesigailiu taip pasirinkęs. Kariuomenėje norintiesiems tobulėti – sąlygos puikios. Pats tobulinau kalbų žinias. Esu patenkintas, kad patekau į kariuomenę, nes pamačiau tokių dalykų, kokių nebūčiau niekuomet išvydęs.
 
- Kodėl medikui neįmanoma kariuomenėje siekti karjeros?
- Daugiausiai gali pakilti iki majoro laipsnio. Ketvirtį amžiaus taip ir tarnauji. Pavyzdžiui, Vokietijoje, yra karo medikų, turinčių pulkininko laipsnį. Aš gi per dvidešimtmetį pakilau tik vienu laipsniu ir man dar pasisekė. Tačiau čia jau prasideda politika...
 
Pamenu, vokiečiai manęs klausinėjo, ar aš kuo nusižengiau, kad tokių metų (buvau apie keturiasdešimties) – tik majoras, ir dar į misiją už tai atsiuntė. Nesuvokė, kodėl savarankiškai dirbantis medikas, kalbantis trimis kalbomis turi tik majoro laipsnį. O kai po manęs atvažiavo chirurgas kapitonas, iš viso už galvos susiėmė. „Šitas, – sako, – tikrai nusikalto ir iš jo atėmė laipsnį.“ (juokiasi).
 
- Jei dabartinė sistema nekis, kas laukia?
- Mes praktiškai išeiname į atsargą (tarnauti majorui liko pora metų – aut.past.) ir suprantame, kad mūsų nėra kam pakeisti. Specialybę reikia padaryti patrauklią visais požiūriais: profesiniu, specialybiniu, socialiniu. Jei dabar kas teigs, kad karo mediko specialybė yra patraukli, paprieštarausiu. Važinėjame po visą šalį ir kalbiname jaunuolius baigti karininkų vadų mokymus. Jie tarsi ateina ir baigia, tačiau tapti karo medikais niekas noro nepareiškia, pasilieka atsargoje. Jauni žmonės tarnybos nesirenka, nes vien ekstremalumu ir įdomumu jauno žmogaus nepapirksi.

---

 
Politiko pozicija
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas:

- Matyt, gydytojų šiek tiek netenkina finansinės sąlygos: atlyginimas mokamas ne atsižvelgiant į medicininius gebėjimus, o turimą karinį laipsnį. Be to, yra tam tikrų laipsnio apribojimų, vadinamieji ribiniai skaičiai. Tiesa, šią problemą ministerijoje kaip tik nagrinėjame ir ruošiame pasiūlymus. Svarstome net galimybę rezidentūros metu sudaryti sutartis su būsimais specialistais, iš dalies finansuoti studijas. Manau, kad rasime sutarimą, kaip bendrą tvarką pagerinti, kad atlieptume karo medikų poreikius.
 
Taip pat reikia nepamiršti, kad kariuomenėje stinga tų pačių specialistų, kurie yra labai paklausūs ir civiliniame gyvenime. Pavyzdžiui, medicininėse komisijose reikalingi psichiatrai. Tai, ko gero, priklauso nuo medikų parengimo. Todėl su naujuoju sveikatos apsaugos ministru pasitarsime, kaip vykdyti valstybinius užsakymus ir kaip pati krašto apsaugos sistema prie to galėtų prisidėti.