Įsivaizduokite, jums itin sunki lėtinės obstrukcinės plaučių ligos stadija: nebegebate kvėpuoti net ir ramybės būsenoje, o vienintelis išsigelbėjimas – nuolat tiekiamas deguonis. Vieną dieną jums sustoja širdis. Gydytojai atlikę gaivinimo veiksmus ją priverčia vėl plakti. Jūs gyvas, tačiau prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato, dėl stiprių krūtinės paspaudimų jums lūžo du šonkauliai, kenčiate skausmą, didesnį nei prieš tai. Kodėl sustojus širdžiai negalėjote taip baigti gyvenimo ir išvengti didesnių kančių? Pagal galiojančius įstatymus gydytojai privalėjo jus gaivinti.
Užsispyrėliško gydymo terminas atsirado ne dėl gydytojų atkaklumo pacientą gaivinti visomis įmanomomis priemonėmis neatsižvelgiant į jo būklę, o dėl įstatyminės bazės. Ją, pasak specialistų, būtina koreguoti.
„Taip sukuriame labai daug problemų šeimai, ligoniui, medicinos personalui. Šiuo atveju mirties procesas galėtų būti normalus – pacientas būna namie, artimieji jį laiko už rankų, skiriami nuskausminamieji, teikiama dvasinė parama ir žmogus natūraliai miršta. O kitas variantas, kuris reglamentuojamas dabar – ligoninė, kurioje ištiksianti mirtis nebus ori, – įžangoje pateiktą pavyzdį, komentuoja gydytojas anesteziologas reanimatologas Aurimas Pečkauskas.
Kada gaivinti?
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros lektorė, dr. Žydrūnė Luneckaitė įsitikinusi – kai pacientas sunkiai serga ir jam jau niekuo nebegalima padėti, o pagal dabartinius Lietuvos įstatymus gaivinti ir palaikyti gyvybę būtina, pažeidžiama tai, kas svarbiausia – žmogaus orumas. Medicinos priemonės ir gydymas sparčiai tobulėja, o tai gelbsti gyvybes, palengvinamas gydymas, sušvelninami lėtinių ligų simptomai. „Vis dėlto medicinos pažanga turi ir kitą veidą, kuris nėra gražus – gyvenimo pabaiga tampa sudėtinga ir skausminga, pažeidžiamos žmogaus teisės“, – tvirtina dr. Ž.Luneckaitė.
LSMU ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas sako, jog nelogiška ir beprasmiška pacientą gaivinti, kai jis miršta nuo lėtinės ligos, dėl kurios neveikia daugelis organų sistemų, nesitikima pasveikimo.
Gydytojas A.Pečkauskas pažymi, jog gaivinti pacientą būtina, kai liga ištinka staiga, nėra žinomos širdies sustojimo priežastys arba atsitiko tai, ką dar galima išgydyti. „Tačiau, kai pacientas ilgai serga lėtine liga ir šanso padėti nėra, tada tikrai nėra prasmės laužyti kaulų. Mes žmogaus širdį galbūt užvesime, bet į gyvenimą jo nesugrąžinsime“, – tikina gydytojas A.Pečkauskas.
Skaičius
22
- tiek iš 32 Europos šalių, Europos gaivinimo tarybos duomenis, yra reglamentavusios gyvenimo pabaigos tvarką. Dauguma to nepadariusių - buvusios socialistinės respublikos.
O jei yra vilties?
Nusprendžiama ligoniui leisti išeiti oriai. Tačiau, jei jis vis dar turi vilties gyventi?
Kai pacientas atvežamas į intensyvios terapijos skyrių, pagal turimą diagnozę jis ištiriamas, atliekama aibė tyrimų, nustatomi gydymo metodai. Remdamiesi rezultatais, gydytojai padaro išvadą, ar galės padėti pacientui. Pasak gydytojo anesteziologo reanimatologo A.Pečkausko, būtų idealu, jei su pacientu ir jo artimaisiais medikai aptartų problemą, nurodytų jos priežastis ir pateiktų veiksmų variantus, o jei paaiškėtų, kad gydytojai negali niekuo padėti, jie sergančiajam ar artimiesiems taip ir pasakytų, o įstatymas neverstų nutylėti ir imtis bevaisių priemonių.
„Beprasmiai gaivinimo veiksmai, kai pacientams jau neįmanoma niekuo padėti, pažeidžia medicinos etiką, gydytojo moralę, prieštarauja Hipokrato priesaikai“, – sako gydytojas anesteziologas reanimatologas A.Pečkauskas. Gydytojas taip pat pastebi, kad ruošiant jaunuosius medikus, nėra atsižvelgiama į minkštąsias kompetencijas – empatiją, gebėjimą komunikuoti prastas žinias, bendravimą su pacientais ir jų artimaisiais. – Natūralu, kad ta sritis, kurią išmanai ne visiškai, yra sudėtingai valdoma.“
LSMU lektorė dr. Ž.Luneckaitė sako, jog Lietuvoje teisė į gyvybę yra reglamentuota, bet šis įstatymas neapima teisės mirti – žmogus neturi teisės išeiti oriai, jis pumpuojamas vaistais, gyvenimo pabaiga tampa skausminga ir problemiška.
Anesteziologas reanimatologas prof. A.Macas įsitikinęs, jog svarbiausia, kad žmonės suprastų, kokios šiuo metu yra gyvenimo pabaigos problemos ir kaip siūloma jas spręsti: „Manoma, kad gaivinimas privalomas, o negaivinimas – aplaidumas. Netiesa! Gaivinimas ir intensyvus gydymas yra reikalingas staigios mirties, kritinės būklės atveju, jei lėtinė liga staiga pablogėjo. Tačiau, jei žmogaus sveikata po truputį negrįžtamai blogėja, racionalumo ir blaivaus proto taikant gydymą nelieka.“
Kaip spręsti?
Specialistai, kalbėdami apie gyvenimo pabaigos problemas, pažymi terapinio atkaklumo arba užsispyrėliško gydymo terminus. „Tai gydymas, kuomet priežastiniai ligos gydymo būdai neegzistuoja ar būna išnaudoti, o taikomos medicinos priemonės, kurios neatitinka realios ligonio būklės arba yra pačiam ligoniui nepakeliamos, – sako gydytojas A.Pečkauskas. – Pasaulyje diskutuojama, kad tai - neteisinga praktika, deja, ji vis dar daug kur taikoma, ne išimtis ir Lietuva.“
Užsispyrėliško gydymo terminas atsirado ne dėl gydytojų atkaklumo pacientą gaivinti visomis įmanomomis priemonėmis neatsižvelgiant į jo būklę, o dėl įstatyminės bazės. Ją, pasak specialistų, būtina koreguoti. „Gaivinimas turi laiduoti žmogui bent dalinį pasveikimą, o ne agoniją“, – tvirtina prof. A.Macas.
„Reikia kelti terapinio atkaklumo problemą ir ją išspręsti pakoregavus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymą. Turi būti suteikiamos teisės išeiti oriai, nebūti kankinamam, per prievartą gaivinamam“, – sako LSMU lektorė dr. Ž.Luneckaitė.
Dar viena išeitis spręsti šias problemas, pasak dr. Ž.Luneckaitės, yra paliatyvioji medicina. „Ji Lietuvoje turi mažą finansavimą ir ne visiškai puikiai funkcionuoja lyginant su kitomis šalimis“, – sako LSMU lektorė.
Pasak A.Pečkausko, gyvenimo pabaigos problemas spręsti turėtų visi – pacientų, medikų organizacijos, universitetai, politikai, ministerijos.
„Medicinos ir gydytojų pareiga yra padėti, būti humaniškiems, dabartiniai įstatymai tam užkerta kelią. Būtina rūpintis pacientais ir už juos kovoti, – teigia Ž.Luneckaitė. – Valstybė turi rūpintis piliečiais – tiek gimstančiais, tiek išeinančiais. Pagal tai, kaip valstybė rūpinasi gyventojais, daug ką galima sakyti ir apie ją pačią.“
Nuomonė
Asociacijos „Onkologija.lt“ prezidentė, Vėžio gydymo paramos valdybos narė Zita Zamžičkienė (įveikė kiaušidžių vėžį):
- Jei manęs paklaustų, ar norėčiau, jog visomis išgalėmis būčiau gaivinama tol, kol yra kiek nors liks vilties, kai žmogus tempiamas už rankų ir kojų, kad jis išgyventų, būčiau prieš.
Vis dėlto įvyksta stebuklų, kai žmogus pagyvena dar savaitę, tačiau reikia kalbėti apie tokias situacijas, kai gydytojai ištiria ir mato, kad situacija jau tikrai beviltiška.
Reikėtų, kad mūsų valstybėje būtų galima dar darbingam, gyvybingam, mąstančiam žmogui (sergančiam tam tikra liga ar sveikam) išreikšti valią, kaip jis nori numirti, išsakyti norą oriai išeiti.
Gydytojams priimti sprendimą išjungti aparatus ar negaivinti, iš žmogiškos pusės, yra labai sunku. Jei žmogaus valia būtų išreikšta dokumente, kaip rašant testamentą, kaip išreiškiant norą dėl organų aukojimo, išsispręstų daug problemų ir žmogus išeitų taip, kaip jis to pageidauja.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: