Rytoj, penktadienį, vyks prisiminimų popietė, skirta sveikatos apsaugos ministro (1960 – 1980) Vytauto Antano Kleizos dešimtosioms mirties metinėms paminėti.Mintimis pasidalins dukra Dalia Kleizaitė-Zeleckienė, sūnus Vytautas Kleiza, seimo nariai Juozas Olekas ir Antanas Vinkus, prof. Dainys Balys, gyd. Povilas Rimkus ir kiti.
Gimęs kartu su Nepriklausoma Lietuva
Gimęs kartu su Nepriklausoma Lietuva, Vytautas Antanas Kleiza karjerą padarė sovietmečiu. Iki 1950 m. dėstęs Kauno valstybiniame universitete, 6 dešimtmečio pradžioje jaunas chirurgas buvo nublokštas į Šiaulius: ėjo srities ir Šiaulių miesto vyr. chirurgo pareigas. Tuo laiku medicinos lygis buvo kritęs: po MGB sufabrikuotos vadinamosios „Gydytojų bylos“ visoje SSRS tvyrojo baimės ir nepasitikėjimo medikais dvasia. Pora plačiai nuskambėjusių tragiškų istorijų atmosferos nepagerino: 1954 m. vienas Varėnos rajone dirbęs medikas, sirgęs sunkia šizofrenijos forma, senyvai ligonei atliko kojos amputaciją „pagal esamas galimybes“: vietoj nuskausminimo – diržai; vietoj operacinio stalo – kušetė; vietoj apšvietimo – žibalinė lempa. Nekeista tai, kad moteris mirė. 1957 m. nelaimė nutiko Vilniuje – kūdikių namuose nepatyrusi seselė netinkamai paguldė tris kūdikius, kurie tą pačią naktį užduso – įvykis plačiai nuskambėjo.
Tokiu nelengvu metu, kai nepasitikėjimas sovietine medicina prasibraudavo į viešąją erdvę, talentingą chirurgą Vytautą Kleizą netruko pastebėti tuometinis Šiaulių srities LKP komiteto sekretorius Motiejus Šumauskas, kuris 1956 m. tapo sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininku – tuometiniu LSSR „praimu“. Tais pačiais metais į Vilnių persikėlė ir Kleiza – iš pradžių ėjo Respublikinės ligoninės vyr. gydytojo pareigas, o 1960 m. pakeitęs Alfonsą Dirsę, tapo LSSR sveikatos apsaugos ministru. Šias pareigas Kleiza ėjo 20 metų. Kaip ėjo? Su užmoju.
Lengvai prieinama medicininė pagalba
Tokį tikslą sau užsibrėžė naujasis ministras. Kleizai vadovaujant, buvo aktyviai (at)kuriamas ambulatorijų ir gydyklų tinklas provincijoje, pradėta Santariškių klinikų statyba, Druskininkuose atidaryta „Eglės“ sanatorija, pradėtos pirmosios inkstų persodinimo operacijos Lietuvoje...
Prie pastarojo Lietuvos medicinos istorijos puslapio Vytautas Antanas Kleiza prisidėjo tiesiogiai – vadovavo 1973 m. įkurtam Inkstų transplantacijos centrui (buvo tik docentu – visagalis sveikatos apsaugos ministras neskubėjo „susiveikti“ garbingesnio profesoriaus vardo).
Tuo metu į medicininę praktiką transplantacijai naudoti gyvų donorų organus žiūrėta prieštaringai – tuometinis SSRS sveikatos apsaugos ministras Borisas Petrovskis 1973 m. konstatavo, jog visoje SSRS tik kas ketvirta inkstų persodinimo operacija buvo vykdoma paimant organą iš gyvo donoro – kitais atvejais, inkstas buvo imamas iš neseniai mirusio paciento: pirmoji Lietuvoje tokia operacija įvyko 1970 m. vasario 18 d. Nors jai vadovavo žymusis prof. A.Marcinkevičius, bet pacientas – 23 metų vaikinas – su persodintu mirusios moters inkstu išgyveno tik apie du mėnesius.
Pirmąją sėkmingą transplantaciją 1974 m. pavyko padaryti ministro Kleizos komandai – kai pacientui buvo persodintas tėvo inkstas, kuris po operacijos sėkmingai funkcionavo 10 metų. Taip buvo atverstas naujas puslapis Lietuvos medicinos istorijoje.
1980 m. Vytautas Antanas Kleiza pasitraukė iš ministro pareigų ir atsidėjo medicininei bei mokslinei veiklai – iki pat Nepriklausomybės vadovavo Inkstų transplantacijos centrui. Gydytojo įdirbis buvo įvertintas ir sovietmečiu (1965 m.) ir šiais laikais – 2004 m. Vytautui Antanui Kleizai buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas. Buvęs ministras mirė 2007 metais, būdamas 88-erių. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Komentarai
Gydytojas Povilas Rimkus:
- Vytautas Antanas Kleiza buvo ne tik ilgametis sveikatos apsaugos ministras, bet ir gydytojas, chirurgas, kuris dėl pacientų darė viską, ką galėjo. Jis labai daug gilinosi į transplantologiją ir dirbo Lietuvai. Kleiza buvo žmogus iš didžiosios raidės. Nepaisant ministro, vadovo, gydytojo pareigų, jis mūsų prisiminimuose išliko kaip didis žmogus. Jam einant sveikatos ministro pareigas buvo sutvarkytos gydymo įstaigos, jis yra vienas pirmųjų transplantologų Lietuvoje. Tai labai dideli darbai.
Antano Vinkaus, mano, jo dukters ir dar kelių žmonių iniciatyva neseniai kilo mintis suorganizuoti apie jį renginį. Nusprendėme surinkti visą medžiagą. Paskui į šią mūsų veiklą įsijungė daugiau asmenų, todėl ėmėme svarstyti padaryti popietę, kurioje supažindintumėte su V.A.Kleizos biografija ir pasiekimais. Šis planuojamas susitikimas yra tik paruošiamasis, bet tikimės, kad kitąmet, kai švęsime jo gimimo šimtmetį, pavyks suorganizuoti ir prisiminimų konferenciją.
Prof. Dainys Balys:
- Apie Vytautą Antaną Kleizą galima kalbėti daug, nes jis nuveikė nemažai svarbių Lietuvai darbų. Nuo 1970-ųjų jis vadovavo Inkstų transplantacijos centrui, kuriame aš dirbau gal dvidešimt metų. Tai buvo pati inkstų transplantacijos pradžia. V.A.Kleiza padėjo, kad Lietuvoje ligoniams būtų skirtos hemodializės, o tais laikais tai buvo gana sudėtinga. Jis ypač stengėsi, kad ligoniai gautų visavertišką pagalbą. Jo rūpesčiu Lietuvoje buvo pradėta organų donorystė, įkurtos donorines ligonines. Esu įsitikinęs, kad transplantologijos aukštą lygį Lietuvoje turime tik V.A.Kleizos dėka. Jo pastangomis buvo vykdomos organų konservacijos ir įsigyti inkstų konservavimo aparatai su dirbtine kraujotaka. Atsimenu, kai tik turėdavome tinkamą persodinti inkstą, kviesdavome V.A.Kleizą bet kuriuo paros metu ir, jei jis tik galėdavo, visada padėdavo.
Komentuoti: