„Pirmas mūsų žingsnis – kad neįgalieji sportininkai būtų prilyginti sveikiesiems. Paskaičius įstatymą, galima suprasti, kad mūsų šalyje žmonės vis dar rūšiuojami. Tikiuosi, kad atsižvelgiant į mūsų pasiūlymus neįgaliesiems bus skiriamas ne ką mažesnis dėmesys nei sveikiesiems sportininkams“, - sako ką tik Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentu išrinktas Mindaugas Bilius (35).
„Turintiems negalią negalima sakyti, kad jūs kitoje „eilutėje“ ir esate kitokie. Ne, mes esame tokie pat! Reikia pagalvoti apie tai, kad negalią ir pats gali turėti. Aš irgi buvau sveikas, bet patekau į autoavariją ir dabar turiu negalią“, - Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentu išrinktas Mindaugas Bilius.
- Ar reikia investuoti ženkliai daugiau lėšų, jei nori paruošti aukščiausio lygio neįgalų sportininką?
- Tikrai ne ženkliai daugiau. Realiai už tokią pat sumą, kuri skiriama sveikam aukšto meistriškumo sportininkui paruošti. Jeigu negalia sunkesnė, dar reikalingi asistentai, specialus vežimėlis arba protezas. Tai kainuoja papildomai. Tarkime, reikalingas akląjį lydintis asmuo arba lyderis, jeigu atstovauji bėgimo sportui, vadinasi, vietoj vieno jau yra du žmonės. Pirmas mūsų žingsnis – kad neįgalieji sportininkai būtų prilyginti sveikiesiems. Paskaičius įstatymą, galima suprasti, kad vis dėlto Lietuvoje dar yra rūšiuojami žmonės. Aš tikiuosi, kad bus atsižvelgta į mūsų pasiūlymus ir neįgaliesiems bus skiriamas ne ką mažesnis dėmesys nei sveikiems sportininkams.
- Riebiausia Lietuvos sporto finansavimo dalis atitenka sveikiems sportininkams, o turintiesiems negalią, ko gero, belieka tenkintis trupiniais...
- Koks yra Vyriausybės nutarimas, Lietuvos sporto įstatymas, tokią ir situaciją matome: kada premijos parolimpinio sporto atstovams yra septynis kartus mažesnės, o negalią turinčių sportininkų pasiruošimui skiriama gerokai mažiau lėšų. O Lietuvoje neįgaliųjų yra per du šimtus tūkstančių, tai yra apie dešimt procentų gyventojų!
Mes, neįgalieji, praktiškai galime sportuoti kaip ir sveikieji. Tik, kaip minėjau, reikalingas aklajam lydintis asmuo, ar sėdinčiam vežimėlyje - stovas rutuliui stumdyti. Arba vežimėlis, jeigu bėgti negali ir sėdi ratukuose... Juk yra vežimėlių lenktynės, kur neįgalieji aktyviai lenktyniauja ir šimto, ir keturių, ir aštuonių šimtų metrų rungtyse. Ne tik neįgaliesiems, bet ir sveikiesiems reikia sportinio inventoriaus. Tikrai niekas neateis ir nepasakys, kad mes tau nupirksime stovą, kuris kainuoja tūkstantį ar du, ir tu galėsi treniruotis. Tada žmonės, turintys negalią, sugalvoja, prisitaiko, prašo pažįstamų pagalbos, kurie sumontuoja tokius stovus. Bet kodėl negali po vieną stovą, kurie nėra pritaikomi individualiai, būti nupirkta sporto mokyklose ir juo naudotųsi daugelis žmonių?
- Ar sunku neįgaliuosius privilioti į sportą?
- Realiai dabar neturime trenerių, kurie galėtų dirbti su neįgaliaisiais. Tiksliau, jiems tai finansiškai neapsimoka. O juk mokyklose yra neįgalių vaikų ir jeigu treneriai eitų, rinktų ir kalbintų neįgaliuosius, jie tikrai eitų sportuoti ir jiems būtų įdomu. Mes, kaip šalis, būtume smarkiai pažengusi į priekį, rodydami pavyzdį, kad neskirstome, nerūšiuojame žmonių į sveikuosius ir neįgaliuosius, kad visi yra lygūs ir vienodi.
Gal tu neturi rankos, sėdi vežimėlyje ar nematai, bet vis tiek turi svajonių, tuos pačius jausmus ir norus. Visuomenės požiūris į neįgaliuosius jau pasikeitęs. Belieka, kad būtų sutvarkyti įstatyminiai dalykai.
- Kurios sporto šakos tarp neįgaliųjų turi daugiausiai perspektyvų?
- Tai yra golbolas, lengvoji atletika, plaukimas, tinklinis, krepšinis vežimėliuose, netgi yra aklųjų dziudo. Tik reikia skirti šioms sritims daugiau dėmesio, nes entuziastų, kurie nori dirbti ir treniruojasi, tikrai nestokojame. Treneriams savotiškai įdomu dirbti su neįgaliais žmonėmis, nes turi pasukti galvą, kaip pritaikyti tam tikrą veiksmą ar skirti tam tikrą pratimą. Bet kur yra problema? Treneris, kad surinktų grupę ir gautų už tai atlyginimą, privalo turėti, pavyzdžiui, aštuonis sveikus sportininkus ir lygiai taip pat aštuonis neįgalius sportininkus. Bet dirbant su negalią turinčiu žmogumi tikrai reikia daugiau jėgų ir energijos. Įsivaizduokite, nustumia rutulį ratukuose sėdintis žmogus, tai reikia nueiti ir jį atnešti, o sveikas gali nueiti ir pasiimti pats. Būtų geriau, kad jeigu tu surenki keturis neįgaliuosius, užskaitoma kaip aštuoni sveikieji. Tuomet atsirastų trenerių, kurie tikrai norėtų dirbti ir padėti. Bet jeigu mes ir toliau atsainiai žiūrėsime į neįgaliųjų sportą, o finansavimas liks toks pats, koks dabar yra, nelabai ką bus galima pakeisti.
- Ar neįgalūs sportininkai gali uždirbti iš šios veiklos?
- Sportuojant didžiausias pelnas – tavo sveikata. Žinoma, yra profesionalų krepšinio komandos: keturi penki lietuviai žaidžia klubuose Italijoje, Vokietijoje ir už tai gauna atlygį. Kas pasilieka Lietuvoje, tai tik pasiekusiems aukšto meistriškumo lygį valstybė padeda ir skiria stipendijas. Dabar planuojama ir kalbama apie valstybines pensijas, nežinau, kaip bus su neįgaliaisiais. Manau, kad bus kalbama ir apie juos. Tai turi būti bendras sportas. Turintiems negalią negalima sakyti, kad jūs kitoje „eilutėje“ ir esate kitokie. Ne, mes esame tokie pat! Reikia pagalvoti apie tai, kad negalią ir pats gali turėti. Aš irgi buvau sveikas, bet patekau į autoavariją ir dabar turiu negalią. Kai buvau sveikas, apie neįgaliuosius per daugiausiai nesusimąstydavau. Dabar atsidūręs jų kailyje daug sužinojau ir apie jų problemas.
Dosjė
Mindaugas Bilius (g. 1982 m. vasario 13 d. Šiauliuose) – Lietuvos neįgaliųjų sporto lengvaatletis, parolimpinis čempionas.
Besimokydamas 11 klasėje pradėjo sportuoti lengvąją atletiką – rutulio stūmimą ir disko metimą.
1999 m. įstojo į Šiaulių universitetą. Trejus metus pasimokęs universitete kūno kultūros ir sporto pedagogikos, M. Bilius metė studijas ir išvyko į JAV, kur praleido aštuonerius metus.
Būdamas Amerikoje pateko į autoavariją Kalifornijoje. 2009 m. lapkritį M. Biliaus vairuojamą automobilį kliudė kita transporto priemonė, jis vertėsi ir trenkėsi į šalikelėje stovėjusį autobusą. Per dvi savaites trukusią komą neteko pusės kūno masės, patyrė daugybinius kaulų lūžius – nuo šonkaulių iki žastikaulio, į smegenis buvo išsiliejęs kraujas. Gydytojai jo tikimybę išgyventi iš pradžių vertino vos 10 proc. Po gydymo JAV 2010 m. pradžioje grįžo į Lietuvą, tęsė reabilitaciją Palangoje.
Šiauliuose grįžo į lengvosios atletikos maniežą. Kairę koją ir ranką sunkiau valdantį vyrą gydytojų komisija priskyrė lengvaatlečių, turinčių cerebrinio paralyžiaus sukeltų sutrikimų, klasei. Tęsdamas studijas Šiaulių universitete, kartu ėmė dalyvauti neįgaliųjų sporte.
Baigė Vytauto Didžiojo universiteto diplomatijos ir tarptautinių santykių magistro studijas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: