„Nors patiria baimę ir stresą, kitas neigiamas emocijas, jie linkę pateisinti tėvus – kad ir kokie šie bebūtų, tai yra artimiausi žmonės. Be to, vaikai žino pasekmes – kad gali būti paimti iš šeimos, to nenori, tad slepia problemą. Yra tik išskirtiniai atvejai, kai vaikai tiesiai pasako: „Taip, mano tėvai geria, aš nebenoriu būti namuose“, – pasakojo Raseinių socialinių paslaugų centro darbuotoja Aurelija Bilvinienė.

Pasekmės lieka ilgam
Psichologai savo ruožtu pabrėžia, kad nors ir kiekvienos šeimos situacija yra individuali, girtavimas vaiko artimoje aplinkoje turi įvairiapusės žalos. „Vaikais girtaujančioje aplinkoje dažnai nepakankamai pasirūpinama, kartais jie patiria skurdą, nepriežiūrą, gerokai dažniau patiria fizinį ir emocinį smurtą, seksualinę prievartą. Žalingai alkoholį vartojantys arba nuo jo priklausomi tėvai dažniausiai nepajėgia patenkinti ir vaiko raidos, sveikatos bei priklausymo poreikių. Tokiose šeimose atžalos stokoja saugumo, gyvena nerimaudami dėl to, kokios būklės tėvus arba kitus artimuosius ras grįžę namo, ar įvyks konfliktas, – kalbėjo gydytoja, sveikatos psichologė Nijolė Goštautaitė-Midttun.
 

„Nemažai vaikų patiria stiprius gėdos, kaltės jausmus, kartu jaučia pyktį ir nuoskaudą. Girtaujantys tėvai retai kada pajėgia domėtis vaikų pasiekimais, patiriamais sunkumais, nesuteikia palaikymo siekiant tikslų. Pasitaiko, kad vyresniems vaikams tenka pasirūpinti ne tik savimi, bet ir jaunesniais broliais ar seserimis. Tokiomis aplinkybėmis jų augimas bei raida nėra visavertė, kenčia mokymosi rezultatai, didėja rizika patiems pradėti vartoti alkoholį arba kitas psichoaktyviąsias medžiagas“, - sako gydytoja, sveikatos psichologė Nijolė Goštautaitė-Midttun.

 
Pašnekovė pabrėžė, jog girtavimas vaiko artimoje aplinkoje turi ilgalaikes pasekmes. „Jeigu tai tęsiasi ilgai, smurtas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kiti netinkamo elgesio modeliai vaikui tampa įprasti, neretai formuojasi ko-priklausomybė. Tai tokie liguisti santykiai, kai vaikai prisiima atsakomybę už tėvų elgesį, mėgina spręsti jų problemas. Tokiose šeimose užaugusiesiems reikšmingai didesnė savižudybės rizika, jie dažniau patiria valgymo sutrikimų ir priklausomybių. Šių vaikų sveikatos būklė, pasiekimai darbe ir materialinė padėtis suaugus yra prastesnė nei bendraamžių, kurie to nepatyrė“, – pastebėjo sveikatos psichologė.
 
Teigiamo pokyčio link
Vilniaus miesto Socialinės paramos centro Pagalbai šeimai skyriaus vedėjo pavaduotoja Vaiva Džiugytė-Pinčuk patvirtino, kad su vaikais iš socialinės rizikos šeimų, kuriose tėvai girtauja, tiek socialiniai darbuotojai, tiek atvejo vadybininkai, asmeniniai asistentai susiduria kasdien. „Nuo liepos pirmos dienos pradėjus veikti vaiko teisių apsaugos sistemai tokių atvejų skaičius tik auga – vidutiniškai kiekvieną dieną po tris keturis naujus atvejus. Specialistai lankosi ir šeimų namuose, ir konsultuoja darbo vietoje“, – sakė ji.
Kalbėdama apie pagalbą tokiems vaikams, specialistė pabrėžė kompleksiškumo svarbą.
 
„Šeimos, patiriančios socialinę riziką, apima platų problemų lauką, jos gimdo viena kitą, persipina. Tad įvertinus konkrečios šeimos problematiką turi būti teikiama kompleksinė pagalba visiems jos nariams – tiek suaugusiems, tiek vaikui“, – kalbėjo V.Džiugytė-Pinčuk.
Pašnekovė pasakojo, kad vaikams yra teikiama tiek psichologinė pagalba (vedami užsiėmimai vaikų dienos centruose, taip pat konsultuojami individuliai, pavyzdžiui, paaugliai), tiek asmeninio asistento paslauga. „Pavyzdžiui, jei vaikas nelanko mokyklos ir tėvai nesugeba motyvuoti jo elgesio pokyčių, asistentas rytais ateina į vaiko namus ir palydi į mokyklą, padeda ruošiant namų darbus“, – aiškino ji.
 
Tačiau V.Džiugytė-Pinčuk akcentavo, jog teigiami pokyčiai galimi tik esant tėvų geranoriškumui. „Tai, kaip tą pagalbą priims vaikas, priklauso nuo suaugusiųjų, kaip jie bendrauja su socialiniais darbuotojais, kiek įsileidžia į šeimą. Be abejo, didžiąja dalimi atvejų pirminis kontaktas būna priešiškas, bet po truputį ryšys užmezgamas, įgyjamas pasitikėjimas, tuomet ir vaikai pradeda kitaip atvirauti. Aišku, tas bendravimas būna „siūbuojantis“. Atrodo, vieną dieną bendrauja, pripažįsta problemą, o kitą - neatidarys durų, neatsilieps į telefono skambučius. Kai tėvai suvokia problemą, atranda motyvacijos su mūsų pagalba tai spręsti, įvykus teigiamam pokyčiui jie patys pajėgūs užtikrinti vaikui saugią aplinką“, – kalbėjo specialistė.

---

 
Komentarai
Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus viršininkė Jelena Montvilienė:

- Maždaug trečdalio skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje, šeimyninių barnių, konfliktų sulaukiama iš vaikų. Dažniausiai jie skambina ir praneša, kad vyksta konfliktas tarp tėvų, jie barasi ar mušasi. Tokių atvejų, kad vaikai būtų skriaudžiami, neprisimenu. Tiesa, būna situacijų, kai skambina vyresnio amžiaus vaikai, kuomet vienas tėvų būna išvažiavęs dirbti į užsienį ir vaikas lieka, pavyzdžiui, su mamos sugyventiniu, kuris skriaudžia ar gąsdina, kitaip nederamai elgiasi. Mūsų operatoriai tampa įvairių situacijų liudytojai: girdi fone ar žodinį konfliktą, kai šūkaujama, ar kylančius apsistumdymus, muštynes. Be abejo, tokie pokalbiai būna sunkiausi.
 
Nors į skambutį reaguojama ir pagalba į tokią vietą siunčiama iškart, paprastai mūsų operatorius palaiko ryšį su vaiku, iki kol atvyksta tarnybos. Neretai ir patys vaikai prašo, kad žmogus nepadėtų ragelio, pakalbėtų, nes jam baisu.
Nors dažnai vaikai būna išsigandę, nepasimeta, vykdo visus nurodymus, atsako į klausimus. Be to, net viską susakęs vaikas dar randa savyje jėgų atsisveikinti ir padėkoti už pagalbą, paramą. Visgi, kaip bebūtų, vaikai myli savo tėvus, bando apsaugoti, nenori atsakyti į privalomą užduoti klausimą, ar tėvai yra neblaivūs, vartojo alkoholį. Buvo ir tokių situacijų, kai vaikas verkdamas perskambindavo ir tik prašydavo nesiųsti policijos, kad jo neatimtų. Sunku ką tuomet pažadėti, suteikti nepagrįstų lūkesčių.
 
SADM Socialinių paslaugų skyriaus patarėja Guoda Vaičekauskaitė: 

- Didžioji dalis šeimų patenka į įvairių specialistų (vaiko teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų, mokytojų ir pan.) akiratį būtent dėl alkoholizmo problematikos. Imant 2017 m. liepos – 2018 m. liepos statistiką, tokių atvejų buvo apie 32 proc. Poreikis pagalbai priklausomybių atvejais tikrai yra didelis. Socialinės apsaugos sistema gali tarpininkauti šeimai dėl gydymo paslaugų, gali padėti susirasti įvairias tarpusavio palaikymo grupes (anoniminių alkoholikų, Alateen, AL-Anon grupes) ar reabilitacines bendruomenes, programas, skatinti motyvaciją gydytis nuo šios ligos, po gydymo palaikyt ir padėti keisti aplinką, kurioje girtaujama. Tačiau visų pirma reikėtų suvokti, kad alkoholizmas yra liga, kuri turi būti gydoma.


Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais. 
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.