- Ar Lietuva eutanazijai yra pasiruošusi?
- Mūsų visuomenė yra pasiruošusi visiems projektams įgyvendinti – 47 procentai gyventojų pasisako už eutanaziją. Tačiau Lietuvoje yra asmenų, kuriems naudinga klaidinti ir bauginti žmones – tai klerikalai, kai kurie slaugytojai ir gydytojai. Išsakysiu savo nuomonę: eutanazijos priešininkų argumentuose įžvelgiu galios žmonėms ir naudos sau potekstę.
Lietuva net įstatymiškai yra pasirengusi eutanazijos žingsniui. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme pabrėžiama paciento teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ir teisė atsisakyti gydymo. Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatyme įkūnyta žmogaus teisė atsisakyti gaivinimo. Belieka tik pripažinti asmens raštišką prašymą oriai išeiti iš gyvenimo: kai ligonis yra terminalinės būklės, t.y. nepagydomas ir pasmerktas mirčiai, jis turi teisę tikėtis, kad jo psichinės ir fizinės kančios ar vegetacinė būklė bus nutraukta.     
Minėtame pirmame įstatyme teigiama, kad paciento interesai yra svarbesni už valstybės interesus. Todėl neveidmainiaukime ir įrodykime, kad iš tiesų gerbiame žmogų ir jo apsisprendimo teisę rinktis išėjimo iš gyvenimo būdą. Nemaišykime slaugos ir eutanazijos dalykų. Abu reiškiniai pasaulyje egzistuoja ir turi teisę egzistuoti. Renkasi žmogus, ne Dievas.
 
- Jūs pati įsivaizduojate save situacijoje, kai tokios „dovanos“ siektų jūsų artimas žmogus? 
- Užduodama šį klausimą įrodote, kad neskaitėte įstatymo projekto. Štai čia ir glūdi Lietuvos žurnalistų bėda: neskaito įstatymų ir šaukia, kad dangus griūva.
 
- Bet, ponia Aušrine, aš norėjau paklausti visai ne to. Kaip jūs pati jaustumėtės, jeigu, priėmus tokį įstatymą, brangus ir sunkiai sergantis žmogus svarstytų apie tokią galimybę? 
- Įstatyme aiškiai pasakyta – eutanazija gali būti atlikta tik rašytiniu asmens prašymu, psichiatrui patvirtinus žmogaus psichinę sveikatą dokumento sudarymo metu. Eutanazija gali būti atlikta tik gydytojų konsiliumui nustačius terminalinę paciento būklę ir tik eutanazijos tarybai patvirtinus paciento pageidavimą, kurį jis pats gali bet kada atšaukti. Jokie giminės neturi teisės susidoroti su mirštančiuoju. Tačiau neišprususių lietuvių galvose visada tūno godumo ir savanaudiškumo instinktas, o ne pagarba laisvai žmogaus valiai, kurios esmės tamsi visuomenė net nesuvokia. Bjauriausia yra tai, kad medikai, kurie studijavo gamtos mokslus, užvertę akis į dangų aiškina pasaulio ir žmogaus dieviškąją kilmę ir nekalba apie gamtos evoliucijos teoriją.
 
- Vis tiek neatsakėte į mano klausimą. Tiek to. Pakalbėkime apie smurtą artimoje aplinkoje. Ką reikėtų daryti, kad tokių atvejų, kai iki sąmonės netekimo pridaužoma moteris, ir dar vaikams matant, Lietuvoje mažėtų?
- Su smurtu galima efektyviai kovoti tik žmonių švietimu. Mokyklose turi būti dėstomos programos, kuriose aiškinamos visuomenės ir šeimos smurto formos, asmenybės priešinimasis visoms jo formoms. Tačiau Lietuvos mokyklose vis dar dėstoma religija, kuri diegia paklusnumą ir kančią, stereotipinius lyčių vaidmenis. Kalbama vien apie meilę, pamirštant, kad gyvenimas yra priešybių vienovė. Mokiniai nėra rengiami pasitikti gyvenimo sunkumų ir išbandymų. Valstybinės ir savivaldybių institucijos dar nepakankamai aktyviai įgyvendina Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Kol kas moteris nuo smurto efektyviai gelbsti visuomeninės organizacijos, turinčios didelę smurto prieš moteris įveikimo patirtį. Tačiau Lietuva jau suvokia, kad smurtas yra visuomeninis nusikaltimas, su kuriuo negalima taikstytis. Iš lėto išmoksime įveikti ir smurtą. Svarbiausia, kad žmonės imtų suprasti savo buvimo žemėje prasmes ir tikslus. Kad patys pabustų tikram gyvenimui, tuomet jie neleistų niekam smurtauti, niekinti ir žeminti žmonių.
 
- Kita opi tema – nėštumo nutraukimai. Tarkime, ar ką nors pakeistų šiuo metu siūlomos 72 apmąstymų valandos, skirtos nėštumą norinčiai nutraukti moteriai?
- Vaiko gimimas turi būti laukiamas. Jam turi būti atsakingai ruošiamasi. Tačiau Lietuvoje nėra lytinio švietimo. Vaikai ir visuomenė primityviai suvokia lytiškumą ir šeimos planavimą. Nėštumo nutraukimas nėra šeimos planavimo priemonė. Abortų iš viso nebūtų, jei žmonės žinotų, kaip saugotis nuo neplanuoto pastojimo. Tam priešinasi katalikų bažnyčia, todėl ir turime dirbtinai sukurtą problemą.
72 valandas pasiūlė ne parlamentarai, o Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupė, kuri tikrai kaip viduramžiais sugalvojo apsisprendusios moters psichologinio kankinimo priemonę. Gydytojo pareiga įspėti kiekvieną apsisprendusią moterį apie galimas nėštumo nutraukimo pasekmes. Manau, taip ir daroma. Tačiau 72 valandų laukimo įvedimas prieštarauja visoms moters teises ginančioms tarptautinėms konvencijoms ir programoms, kurias pasirašė Lietuva. Nenuostabu, gyvename Marijos žemėje.
 
- Nesusidaro įspūdis, kad gyvename visuomenėje, kurioje nėra vietos vyresnio amžiaus žmonėms? 
- Mūsų visuomenėje užtenka vietos visiems, tik pagyvenusiais žmonėmis socialine prasme rūpinamasi nepakankamai. Garbinant jaunystės kultą, pagyvenę žmonės laikomi jaunimo proveržio kliūtimi. Taip neturėtų būti, nes jauni žmonės niekada neturės pagyvenusių žmonių gyvenimo patirties ir išminties.
Jūs keistai suprantate „visuomenės“ sąvoką. Pakalbėkime apie tai. Jūs pabrėžiate miesčionių sluoksnį, kuris gyvena apkalbomis, gandais, nes proto, iniciatyvumo, talentų neturi. Todėl šiam sluoksniui būtina „gerti kitų kraują“. Aš gerbiu mūsų visuomenės talentingus, išsilavinusius, besiaukojančius visuomenės pažangai individus ir nekreipiu dėmesio į miesčionių liūną. Tačiau visuomenė yra priešybių vienovė, todėl nebūtina gyventi liūne. Geriau kelti akis į Saulę ir džiaugtis kiekvienu rytu. Turime Lygių galimybių įstatymą, Konstituciją, kuri gina asmens privatų gyvenimą, todėl kiekvienas eikime savo keliu ir kiekvienas savaip būkime laimingas. Gyvenimo karavaną visada lydi šunų lojimas.  
 
- Jūsų pačios patirtis įkvepia: esate prisipažinusi, kad turite jaunesnį draugą egiptietį. Ar tokia draugystė pareikalavo daug drąsos?
- Manau, sąvokos „visuomenė“ aiškinimu atsakiau jums į „liūno“ pobūdžio klausimus. Mano asmeninis gyvenimas priklauso tik man. Liūnas man neegzistuoja.
 
- Kokių privalumų įžvelgiate brandžios moters gyvenime?
- Brandžios moters gyvenimas yra nuostabus, kai moteris yra sveika ir pasiturinti. Kai ji yra įvykdžiusi visas „pareigas“ sau, šeimai ir visuomenei. Tuomet ji jaučia pasirinkimo laisvę, laisvės skonį ir grožį. Tuomet ji džiaugiasi šeima ir veikla. Tuomet nekreipia dėmesio į lietuviško liūno siautėjimą, nes liūnas negali jos įveikti. Žmogų įveikia tik liga ir mirtis, todėl save gerbiančiam individui turi būti parengta teisė oriai išeiti iš gyvenimo.
 
Dosjė
Gimė 1944 m. balandžio 6 d. Kaune.
1962 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą.
1967 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultete anglų kalbos ir literatūros studijas, jas tęsė aspirantūroje, gilinosi į amerikiečių literatūros problemas. 
1977 m. Kijevo universitete apgynė filologijos mokslų daktarės disertaciją. 1999 m. apgynė habilituotos daktarės disertaciją.
1973–2004 m. Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytoja, Visuotinės literatūros katedros vyresnioji dėstytoja, docentė, 1995–2001 m. šios katedros vedėja. 
2001 m. Vilniaus universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros profesorė.