„Vasaros stovykla „Move it“ yra unikali tuo, kad joje dirbantys instruktoriai yra patys perėję kryžiaus kelius. „Sulūžusieji“ yra patyrę stuburo, kaklo traumas ir jiems lemta visą gyvenimą likti neįgaliųjų vežimėliuose. Ši stovykla yra tarsi atsisakymas jų buvusiojo gyvenimo ir orientavimas į naują jo kokybę. Kiekvienas iš neįgaliųjų instruktorių pasirenka jaunuolius pagal traumos tipą ir, pasitelkę savo patirtį, moko juos naudotis vežimėliais, higienos įgūdžių, kaip apsitarnauti save, išvengti pragulų ir suteikia kitų reikalingų žinių. Juk dažnai traumas patyrusius neįgaliuosius palieka šeimos nariai ir draugai, - tuomet jiems tenka padėti patiems sau“, - teigia Suverenaus Karinio Hospitalierių Maltos ordino ambasados Lietuvoje Komunikacijos vadovas Arvydas Bružas.
Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams bus suteikiamos ne tik išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą, kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės, individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai, bet ir teikiama psichologinė pagalba, ugdoma socializacija, vyks dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai. Bus rengiamos išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.
Stovyklos instruktorius Tomas Vasiliauskas kaklo lūžį patyrė vandens telkinyje. „Prisimenu tą karštą gegužės dieną labai ryškiai, nes ji pakeitė mano gyvenimą, – BNS pasakojo Tomas Vasiliauskas. – Man tada buvo 14 metų. Buvo labai karšta, todėl nuėjome su draugais prie upės nusimaudyti. Prie jos buvo aukštas status skardis, ant kurio augo didelis medis. Ant nusvirusios jo šakos buvo pririšta stora virvė šuoliams. Nusirengiau ir nutariau iškart šokti į upę. Įsibėgėjęs pasigriebiau tą virvę ir šokau į vandenį. Tačiau virvė kažkaip išsisuko, išslydo, praradau pusiausvyrą ir nukritau į upės dugną tiesiai ant galvos. Po smūgio į dugną iškart pajutau, kad nebejaučiu rankų, o po to ir viso kūno. Kažkokiu būdu pradėjau kilti aukštyn, bandžiau rėkti, tačiau prarėkti nebegalėjau... Vėl nirau į vandenį kaip akmuo, jau nevaldydamas savo kūno. Galvojau, kad mirsiu ..“
„Kai plaučiai jau buvo pilni vandens ir buvau jau beprarandantis sąmonę, pajutau, kad mane kažkas pačiupo ir ėmė traukti aukštyn į paviršių. Tai buvo draugas, šokęs į vandenį, – sako Tomas. – Jis išgelbėjo man gyvybę...“.
Po kaklo lūžio Tomas nuolat gulėjo ligoninėse. Vėliau su juo dirbo kinezioterapeutai, jis praleido daugybę skausmingų valandų, stengdamasis išjudinti sukaustytą kūną, tačiau niekas nepadėjo. Jis buvo bėjėgis – negalėjo nei pats apsirengti, nei susitvarkyti, nei gamtinius reikalus susitvarkyti, visiškai priklausė nuo slaugytojų.
Pasak Tomo, pats svarbiausias įvykis jo gyvenime po neįgalumo, buvo speciali stovykla neįgaliesiems Telšiuose, prie Germanto ežero. Po kiek laiko ir pabuvęs dar poroje panašių stovyklų, Tomas pasijuto jau galintis ne tik save apsitarnauti, tačiau ir padėti kitiems. Jau ketverius metus savo patyrimą Tomas panaudoja maltiečių neįgaliųjų reabilitacijos stovykloje „Move it“ Giruliuose, kartu su kitais 5 neįgaliaisiais instruktoriais padėdamas jaunuoliams, neseniai tapusiems neįgaliais.
Komentuoti: