Nepriklausomą Lietuvos valstybę sukūrė medikai – teiginys drąsus. Drąsus, tačiau „svorio“ turintis – Lietuvos istorijoje medikai žygiavo ne vien į oro uostą: tiek XIX a. pab., tiek ir XX a. pr. kuriantis valstybei gydytojai vaidino toli gražu ne antraeilį vaidmenį. Kas tie, kurie rasdavo laiko ne vien pacientams, bet ir Vandenio ženkle gimusiam naujagimiui, vardu Lietuva?
Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Kazys Grinius
Du patriarchai
Vienam Lietuvos istorijos veikėjui nepasisekė – renkant iškiliausių XX a. istorinių asmenybių panteoną, šis žmogus niekaip negali būti išrinktas, nes... negyveno tame amžiuje. Ir tai visai nesutrukdė šiai asmenybei tapti vienu lietuvių tautos patriarchų, o jo žymiam kūriniui tapti vienu Lietuvos simbolių... Taip, Vincas Kudirka – gydytojas. Gydytojas, kuris nesugebėjo įveikti anų laikų AIDS – tuberkuliozės. Publicistas, tesulaukęs keturiasdešimties, tačiau savo „Tautiška giesme“ išlikęs amžiams.
Kaip ir daugelis kitų lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Vincas Kudirka galėjo tapti kunigu. Tiesa, nebuvo lemta – dėl „pašaukimo stokos“ būsimasis Lietuvos himno autorius po dvejų metų buvo pašalintas iš Seinų kunigų seminarijos. 1889 m. buvęs klierikas baigė Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą – Lietuvos teritorijoje tuo laiku nebuvo jokios aukštosios mokyklos, taigi, visi lietuvių tautinio atgimimo veikėjai mokėsi Dorpate (Tartu), Peterburge ar Varšuvoje. 1890 m.
V.Kudirka apsigyvena Šakiuose – čia verčiasi gydytojo praktika, tiesa, jau pats sunkiai sirgdamas. Taip pat ir daug rašo, dalyvauja leidžiant žymųjį „Varpą“. Nepaisant milžiniškos kūrybinės energijos, kuria pasižymėjo, džiova įveikė V.Kudirką – 1899 m. lapkričio 16 d. vienas iškiliausių Lietuvos veikėjų (ne veltui jam buvo paskirtas atvaizdas ant 500 litų banknoto!) baigė savo dienas.
Monetariniu pavidalu dešimtkart mažiau įvertintas Jonas Basanavičius už Kudirką buvo vyresnis septyneriais metais, tačiau pragyveno pastarąjį beveik trimis dešimtmečiais: mirė 1927 m. vasario 16-ąją, minint devintąsias atkurtos Lietuvos metines. J.Basanavičiui pavyko išvengti Seinų kunigų seminarijos – tėvų norams atsispyręs, Jonas išvyko studijuoti į Maskvą: iš pradžių istorijos, o vėliau – medicinos. Baigęs mokslus pasirinko neįprastą gyvenamąją vietą – gyveno Bulgarijoje, vadovavo ligoninei, o nuo 1893 m. netgi dirbo Bulgarijos kunigaikščio rūmų gydytoju: tikėtina, jog kunigaikščiui ne tik pulsą skaičiuodavo...
1904 m. į Lietuvą grįžęs J.Basanavičius atsidavė politinei veiklai – pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ leidėjas dalyvavo tiek 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, tiek 1917 m. Lietuvių konferencijoje, tiek ir vadovavo vienam komplikuotam gimdymui, įvykusiam viename dabartinių Pilies gatvės namų 1918-ųjų vasario 16-ąją...
Žydas, pasisakęs už Lietuvą
1918 m. vasarį Lietuvos nepriklausomybė mažai ką dar reiškė – šalies teritorijoje šeimininkavo Kaizerinės Vokietijos kariuomenė, norėjusi Lietuvą pripažinti nebent kaip satelitinę valstybę. Tačiau Vokietija pralaimėjo karą ir 1918 m. gruodį padėtis buvo jau visai kita. Tuo pat metu Lietuvos Tarybą papildė trys žydų tautybės veikėjai: teisininkas S.Rozenbaumas, ekonomistas N.Rachmilevičius ir
gydytojas-ginekologas Jakovas Vygodskis (nuotr.). Būtent pastarajam buvo patikėtos atsakingos pareigos – dviejose vyriausybėse eiti ministro žydų reikalams pareigas.
J.Vygodskio pastangomis buvo leidžiami ir platinami atsišaukimai, raginantys įvairių tautų Vilniaus gyventojus telktis į bendrą kovą prieš artėjančią Raudonąją armiją – 1919 m. sausį Vilnių bolševikai visgi paėmė, tačiau J.Vygodskis Lietuvos sostinės nepaliko. Nepaliko jos ir atėjus lenkams – 1922 m. Vilniaus miesto tarybos narys Jakovas Vygodskis ragino boikotuoti Lenkijos valdžios sprendimą inkorporuoti užimtą Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. 1939 m. spalį, kai į Vilnių žengė Lietuvos kariuomenė, buvęs žydų reikalų ministras sveikino atėjusiuosius.
Džiaugsmas truko neilgai – netrukus sekė sovietų ir nacių okupacijos. Garbaus amžiaus gydytojas (J.Vygodskiui tuomet buvo 85-eri) išdrįso kreiptis į vokiečių okupacinę valdžią: išreiškė protestą dėl prasidėjusių masinių žydų žudynių. Už tai senukas buvo nustumtas nuo laiptų, o po to – suimtas. Kaip savo dienas baigė už Vilnių, kaip Lietuvos sostinę, pasisakęs žydų tautybės gydytojas, iki galo nėra aišku: vieni šaltiniai teigia, jog mirė Lukiškių kalėjime, kiti – kad žuvo Paneriuose...
Prezidentas, tapęs konsultantu
Prieš žydų žudynes pasisakė ir buvęs Lietuvos Respublikos Prezidentas daktaras Kazys Grinius – tiesa, nuo laiptų už tai jo niekas nenustūmė: drąsus politikas buvo ištremtas į nuošalų miestelį Suvalkijoje, kur praleido paskutiniuosius metus Lietuvoje – kartu su vokiečiais 1944 m. K.Grinius pasitraukė iš Lietuvos. Iki pat mirties 1950 m. Prezidentas daug laiko skyrė memuarų rašymui – atsiminti išties buvo ką.
Kazys Grinius baigė tą patį Maskvos universitetą kaip ir J.Basanavičius. Baigęs studijas vertėsi gydytojo praktika įvairiose Rusijos imperijos vietose: Minske gydė sergančius cholera, beveik metus plaukiojo Kaspijos jūra – ėjo laivo gydytojo pareigas. Galiausiai, 1894 m. likimas atbloškė būsimąjį Prezidentą į Lietuvą – į Suvalkiją. Pirmojo Pasaulinio karo audros K.Grinių nubloškė į Rusiją. 1918 m. spalį Kislovodske (Rusija) įvyko didžiulė tragedija – plėšikaujantys kareiviai nušovė Joaną Griniuvienę ir mirtinai sužeidė Gražiną Griniūtę – gydytojas neteko žmonos ir dukters.
1919 m. grįžęs į Lietuvą K.Grinius stojo vesti į priekį populiarią to meto politinę jėgą – Valstiečių liaudininkų partiją. 1920-1922 m. K.Grinius buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku – vadovavo valstybei itin atsakingu jos kūrimosi laikotarpiu: tada, kai vyko Steigiamasis Seimas. 1926 m. birželio 7 d. Kazys Grinius buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Naujasis valstybės vadovas pasižymėjo išskirtiniu taupumu – nesinaudojo netgi tarnybiniu transportu: į periferiją važiuodavo pakeleivingomis mašinomis, o visiems nesusipratėliams paaiškindavo: Lietuva - skurdi šalis, turi taupyti ir jos Prezidentas. Taip pat Kazio Griniaus valdymo laikotarpiu buvo imtasi esminės šalies demokratizacijos – pagaliau panaikintas karo stovis bei cenzūra. Tiesa, užsimojęs reorganizuoti kariuomenę, K.Grinius suklydo – 1926 m. gruodžio 17-osios naktį būtent Lietuvos kariuomenės karininkai buvo tie, kurie gėdingai nuvertė demokratiškai išrinktą Prezidentą, į jo vietą pastatydami diktatorių Antaną Smetoną.
Nušalintas nuo valdžios K.Grinius ir toliau užsiėmė medicinine praktika, o taip pat prisidėjo prie to meto medicininės publicistikos – laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ priede „Sveikata“ periodiškai pasirodydavo ir neseniai buvusio Prezidento straipsniai, o taip pat ir atsakymai į to meto visuomenę jaudinusius medicininio pobūdžio klausimus (
Ar yra vaistų nuo plaukų žilimo? Ar lytinis susiturėjimas žalingas sveikatai?) arba sprendžiant painias Lietuvos piliečių problemas (
Esu nevalgus, tai manau rytais gerti po stiklelį degtinės nuo žolių; ar būtų toksai gėrimas sveikas, o gal nurodysit kokius vaistus?). Ar įsivaizduotumėme šių dienų politikus, važinėjančius į vizitus provincijoje „autostopu“ arba konsultuojančius interesantus spaudoje? Atsakymą į šį klausimą pasilikime kiekvienas sau.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: