„Aš vis dar nustėręs. Kiek Joaną (J.Bikulčienė – Nacionalinio kraujo centro vadovė – red. past.) pažįstu, negaliu patikėti tuo, kuo ji kaltinama“, - sako Kauno krašto donorų draugijos vadovas Žilvinas Neliubšys, neatlygintinai dovanojęs kraujo 100 kartų. Maža to, garbės donoras sako, jog likutinė kraujo plazma „nukirsdina“ jau trečią centro vadovą. „Gal jau laikas šį klausimą spręsti valstybiniu mastu?“, - klausia Ž.Neliubšys.
„Tegul Sveikatos apsaugos ministerija sprendžia ką daryti, kad plazma nebūtų kaupiama, o po to utilizuojama. Priešingu atveju, situacija nesikeis, toliau aukosime vadovus ir žlugdysime neatlygintiną kraujo donorystę. Ar to reikia?“ – sako Kauno krašto donorų draugijos vadovas Žilvinas Neliubšys.
- Žinia, kad Nacionalinio kraujo centro vadovė Joana Bikulčienė įtariama piktnaudžiavusi tarnybine padėtimi ir yra sulaikyta, jus šokiravo?
- Vis dar esu nustėręs. Namuose kabo trispalvė, sakau, reikia perrišti juodu kaspinu. Donorystės srityje aktyviau reiškiuosi gal nuo dutūkstantųjų metų. Per tą laiką jau trys kraujo centrų vadovai krito dėl likutinės kraujo plazmos. Ši sritis, kiek menu, visada buvo problemiška.
- Atrodo, nelabai tikite galima Nacionalinio kraujo centro vadovės kalte?
- Negaliu nei ginti, nei tuo labiau teisti. Kol nebus viešo pareiškimo, situaciją vertinti sunku. Gal kam nors vadovė buvo neparanki?.. Žinot, kaip būna: baigiasi kadencija, atsiranda interesantų... Bet čia tik mano pamąstymas.
Kiek pažįstu Joaną, ji tikrai doras ir sąžiningas žmogus. Ji sulaikyta dviems savaitėms. Aš - ne teisininkas, bet man atrodo, jog tai truputį per griežta forma. Tarkim, tiek Venslausko (UAB „Kraujo donorystės centro“ vadovas Arūnas Jonas Venslauskas), tiek Kalibato (Vytenis Kalibatas - buvęs Nacionalinio kraujo centro vadovas - red. past.) atveju skandalai kilo jau po fakto. O šiuo atveju, kiek suprantu, teisėsauga užbėgo už akių galimam nusikaltimui. Todėl ir nesuprantu, kokia prasmė uždaryti žmogų į belangę. Man skaudu, nes griaunamas pasiektas indėlis į neatlygintiną donorystę.
- Po šios istorijos neatlygintinai kraujo donorystei bus dar sunkiau atsitiesti?
- Žinoma! Labiausiai gaila, kad kraujo plazma tapatinama su eritrocitų mase, kuri ir yra svarbiausias bei reikalingiausias dalykas sergantiesiems. O plazma iš principo yra perteklinis komponentas. Skubantiems klijuoti etiketes, kad lietuviškas donorų kraujas parduodamas užsienio šalims, norėčiau pasakyti, jog nesu girdėjęs tokių atvejų. Juolab tai net techniškai nelabai įmanoma. Kraujo komponentais šalys apsirūpina pačios, pagalbos nebent būtų prašoma karo atveju. Kraujo komponentų trūksta visiems, net ir klestinčioms šalims, o šimtu procentu neatlygintina kraujo donorystė - iššūkis kiekvienai šaliai.
Norėčiau, kad visuomenė atskirtų, kas yra kraujo plazma ir kas yra eritrocitų masė. Duodami kraujo, dovanojame ne tik gerą dalyką, bet ir komponentą, kurį tenka kaupti.
- Nėra būdų imant kraują neimti plazmos?
- Taip, kraujas gali būti imamas aferezės būdu. Tuomet iš donoro paimama dviguba eritrocitų dozė. Procedūra ilgesnė, donorams reikia daugiau laiko atsigauti, bet, kiek žinau, pažangios šalys tokio kraujo paėmimo būdo plačiai nepraktikuoja. Aš pats tokiu būdu kraujo nesu davęs.
- Susidaro įspūdis, kad su likutine kraujo plazma problemų turime tik mes. Kaip kitos šalys sprendžia šią problemą?
- Mano brolis, kuris dirbo Nacionaliniame kraujo centre, o dabar žinias gilina Švedijoje, parašė „postą“ iš kurio matyti, kad net ir tokia šalis kaip Švedija turi nemenką galvos skausmą dėl likutinės plazmos. Tiesa, ją sprendžia valstybiniu mastu.
- O mes ką darome? Juk būtų galima plazmą efektyviai panaudoti?
- Kai paimamas kraujas, šešiasdešimt procentų maišelio turinio sudaro plazma. Natūralu, kad jos lieka ir ją tenka kaupti. Nors iš jos galėtume pasigaminti gerus vaistus. O ką mes darome? Kaupiame už mokesčių mokėtojų, tarp jų ir tų pačių donorų pinigus, o vėliau utilizuojame. Kiek prisimenu, Joana nuo pat pirmos vadovavimo dienos viešai sakė, jog išspręsti šį klausimą - jos prioritetinis tikslas. Likutinė kraujo plazma ne vienerius metus buvo problema Lietuvoje, bet niekas jos nekėlė.
- Ką gi reikėtų daryti?
- Valstybė turi būti suinteresuota efektyviai panaudoti likutinę plazmą, tai yra parduoti ją valstybės lygiu ir už tai įsigyti vaistų. Suprantu, kad skamba baisiai, kai kalbant apie neatlygintiną kraujo donorystę, atsiranda komercijos šešėlis. Bet ar geriau surinktą plazmą utilizuoti? Gal jau gana aukoti Kraujo centrų vadovus. Tegul Sveikatos apsaugos ministerija sprendžia ką daryti, kad plazma nebūtų kaupiama, o po to utilizuojama. Priešingu atveju, situacija nesikeis, toliau aukosime vadovus ir žlugdysime neatlygintiną kraujo donorystę. Ar to reikia?
- Vienas liūdniausių, bent jau man, šios istorijos aspektų, kad internete žmonės vieni kitus ragina nebedovanoti kraujo, nes šioje srityje dirba vieni „žulikai“. Ką norėtumėt pasakyti donorams?
- Jokiu būdų nekeiskite apsisprendimo dovanoti kraujo. Kaip atsakingi visuomenės nariai turime padėti sergantiesiems, gimdyvėms, traumuotiems žmonėms, kurie kovoja dėl savo gyvybės. Jei ligoninės negaus kraujo komponentų, tie žmonės mirs. O kas, jei tarp jų yra ir jūsų mylimas žmogus? Jau pernai pasiekėme šimtu procentų neatlygintiną kraujo donorystę, nors tai turėjome padaryti dar po dvejų metų. Toks rezultatas rodo, kad Nacionalinis kraujo centras tikrai progresyvus, dirba ir mąsto gerai. Tikiu, kad donorai puikai supranta, kas vyksta, ir viliuosi, jog netrukus visi juodi debesys bus išskaidyti.
Kraujo donoro pasisakymas „Facebook“
„Sveiki, esu Lukas Neliubšys, greitu metu 20-ąjį kartą duosiantis kraujo neatlygintinai. Mano tėtis davė maždaug 80 kartų kraujo, brolis jau pasiekė 100 ir nežada sustoti.
Prieš 2 metus dirbau Nacionaliniame kraujo centre, tačiau siekdamas įgyti žinių išvykau tobulėti į Švediją. Grįžtu į Lietuvą kas du mėnesius duoti kraujo. Dirbdamas kraujo centre mačiau visą rutiną ir žinau kraujo kelią. Švedijoje dirbu ligoninės laboratorijoje, kurioje tiriamas ir donorų kraujas bei tenka pavaduoti kraujo centro personalą naktimis. Taip pat atlikau praktiką Uppsalos kraujo centre, kuris yra vienas seniausių kraujo centrų Švedijoje. Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, labai trūksta kraujo, o donorystė - neatlygintina.
Švedijoje 2016 m. surinkta per 400 tūkst. kraujo maišų ir tiek pagaminta kraujo komponentų.
Kaip žinote, iš donoro imamas visas kraujas, vėliau jis atskiriamas į eritrocitus, trombocitus, leukocitus ir plazmą. Eritrocitai ir trombocitai yra patys reikalingiausi kraujo komponentai. Eritrocitai yra ypač reikalingi nukraujavus, jų nuolatos trūksta. Trombocitai naudojami kraujavimui stabdyti, jų galiojimo laikas vos 5 dienos! Leukocitai yra kraujo sargybiniai, jie negali būti panaudoti kitiems ir jie kovoja tik už savininką. O plazma, kuri sudaro iki 60 proc. kraujo maišo, panaudojama sunkiai, jos sudėtis yra vanduo, druskos ir baltymai. Ji kartais naudojama esant stipriam kraujavimui ir nudegimams, tačiau svarbiausia jos paskirtis - perdirbimas į albuminą, gamą globuliną ir vaistus krešėjimui. To kraujo centras padaryti negali! Tam reikia specialios įrangos, kuri kainuoja daugybę pinigų ir jos išlaikymas yra labai brangus.
Švedija parduoda 70 procentų surinktos plazmos į kitas Europos Sąjungos šalis, kad galėtų ją perdirbti į vaistus! Švedija neturi savo gamyklos, nes tai neapsimoka. Surinkdama beveik pusę milijono kraujo maišų per metus, Švedija papildomai ima tik plazmą iš donorų, tam, kad apsimokėtų ją parduoti ir perdirbti.
Lietuvoje surenkama iki 75 tūkst. kraujo maišų per metus. Kraujo plazma negali būti išvežta iš karto kaip Švedijoje, nes tai yra dideli transporto kaštai ir perdirbimo įmonės neima mažų kiekių, todėl turi kaupti ir saugoti 3 metus, o tam reikalingi didžiuliai sandėliai, kuriuose privalo būti palaikoma minus 30 laipsnių temperatūra. Nepavykus plazmos parduoti ji yra utilizuojama.
Mieli kraujo donorai, svarbiausių kraujo komponentų - Eritrocitų ir Trombocitų, niekada niekas neparduoda, neperka ir neišveža, nes jų nuolatos trūksta.
Pagarbiai, kraujo donoras.
Savaitės įvykiai
Praėjusį penktadienį Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai sulaikė Nacionalinio kraujo centro vadovę Joaną Bikulčienę (nuotr.).
Pirmadienį Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Šileika ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkas Ramūnas Lukošius spaustos konferencijoje kalbėjo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl galimų korupcinių nusikaltimų Nacionaliniame kraujo centre.
Pirmadienį teisėsaugininkai atskleidė, kad J.Bikulčienei pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, prekyba poveikiu ir veikimu bendrininkų grupėje, organizuojant ir padedant stambiu mastu imtis komercinės ir profesinės veiklos neturint licencijos. Už tai Nacionalinio kraujo centro vadovei gali grėsti iki 7 metų nelaisvės. Pirminiais duomenimis, J.Bikulčienė įtariama siekusi padėti vienai privačiai bendrovei monopolizuoti kraujo plazmos surinkimą ir kraujo preparatų tiekimą Lietuvoje.
BNS žiniomis, teismas dviem mėnesiams leido suimti bendrovės „Solis Tribus“ akcininką Antaną Petrošių. Kita įtariamoji – bendrovės vadovė Rūta Stankevičienė. Bendrovė „Solis Tribus“ skelbia veikianti asmens sveikatos priežiūros, biotechnologijų, vaistinių žaliavų surinkimo ir vaistinių preparatų gamybos, farmacijos prekių didmeninio platinimo, medicinos inovacijų, mokslinių tyrimų ir taikymo srityse.
Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos atstovė spaudai Aistė Tautvydienė BNS sakė, kad „Solis Tribus“ neturi jokių tarnybos išduotų licencijų – Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba iš viso nėra gavusi bendrovės prašymų išduoti licenciją.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Šileika teigė, kad įtariamųjų gali padaugėti.
Komentuoti: