„Jeigu nusipirktumėte batraiščius Singapūre, galėtumėte bet kokiu momentu pamatyti, kur šiuo metu yra jūsų kelis gramus sveriantis siuntinėlis - Indijoje ar Pakistane. O atliekos keliauja labai mįslingai, transporto priemonės dažnai įsiveža arba išveža netinkamas naudoti, vienos rūšies atliekos staiga pavirsta kitos rūšies atliekomis“, - sako aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.
- Kas paskatino griežtinti tarpvalstybinius atliekų vežimo patikrinimus?
- Tikrindami tam tikrą atliekų kiekį, aptinkame dokumentus, kurie nurodo, kad atliekos nukeliavo, pavyzdžiui, į Latviją. Tuomet prašome latvių patikrinti ir paaiškėja, kad pas juos tokios atliekos neatkeliavo. Tad kyla įtarimų, kad dažnai tvarkomi tik popieriai. Manau, kad tarpvalstybiniai atliekų vežiojimai turi būti itin griežtai kontroliuojami. Juk kontroliuojame daugybės prekių judėjimą.
Pavyzdžiui, jeigu nusipirktumėte batraiščius Singapūre, galėtumėte bet kokiu momentu pamatyti, kur šiuo metu yra jūsų kelis gramus sveriantis siuntinėlis - Indijoje ar Pakistane. O atliekos keliauja labai mįslingai, transporto priemonės dažnai įsiveža arba išveža netinkamas naudoti, vienos rūšies atliekos staiga pavirsta kitos rūšies atliekomis. Metalo laužas įforminamas kaip pakuočių atliekos, kadangi tai irgi metalas – skardinės. Taigi, ne visi atliekų tvarkytojai yra sąžiningi, ne visi turi leidimus.
- Kaip inspektoriai tikrina transporto priemones, vežančias atliekas?
- Faktiškai viską sužinome, kai pėdos būna ataušusios. Vienu metu regiono Aplinkos apsaugos departamento inspektoriai vyko į įmones čia, Vilniuje, ir į kitus įmonės filialus respublikoje. Atvažiavus buvo deklaruojama, kad yra dvidešimt tonų atliekų. Žiūrim, realiai - keturios tonos. Kur likusios? Pasakoma, kad mašina ką tik išvažiavo ir atliekas išvežė ten ir ten.
Jie nežino, kad toje vietoje jau laukia inspektorius. Neatvažiuoja. Skambinama vairuotojui, kur jis dingo. Aišku, jam išsikrovė telefonas, sugedo mašina... Galiausiai per tas tris keturias valandas iš kitos atliekas tvarkančios įmonės jie pakrauna atitinkamą kiekį atliekų ir atvyksta. Vienas toks pabandymas iš karto parodo, kad buvo tik išrašytos pažymos, niekas niekur nevažiavo.
- Prieš gerus metus buvo kilęs skandalas, kai laivu gabentos atliekos, užuot būtų rūšiuojamos, nusiųstos tiesiai deginti. Viskas kaip ir nutilo...
- Manau, kad tyrimas nėra baigtas ir tai iš tikrųjų apmaudu. Teisėtvarka labai ilgai vykdo tyrimus. Ar jie noro neturi, ar supratimo.
Kaip tik praėjusią savaitę buvome susitikę su generaliniu prokuroru. Esame sudarę darbo grupę, į kurią įėjo Prokuratūros, ministerijos, Kriminalinės policijos, Mokesčių inspekcijos ir kitų institucijų atstovai. Darbo grupei padirbėjus, paaiškėjo, kad apie dvidešimt tūkstančių įmonių, kalbant apie pakuotes, o ne apie pavojingas atliekas ar elektroniką, vienaip ar kitaip sutvarko atliekas ir nemoka jokio mokesčio.
Yra labai paprasta: importuotojai gamintojai arba importuotojai turi mokėti arba valstybei už atliekų sutvarkymą, arba atliekų tvarkytojams. Jiems paliktas pasirinkimas. Mes jau išsiuntinėjome įspėjimus, kad, ponai mieli, susitvarkykite. Buvo tikrinama devyniasdešimt įmonių. Patikrinus aštuonias įmones, jau įbyrėjo keturiasdešimt tūkstančių eurų į biudžetą. Tai yra milžiniški pinigai mokytojams, pensininkams ir medicinos darbuotojams.
- Ar jaučiatės ramūs dėl medicininių atliekų?
- Dėl medicininių atliekų negaliu pasakyti, kad esu absoliučiai ramus, bet iš tikrųjų tai – ne pati didžiausia problema. Tik gydymo įstaigai tikrai problema, kad jiems tarpininkai dažniausiai pasiūlo labai dideles kainas. Norėtųsi, kad jie galėtų patys nukenksminti medicinines atliekas aparatais, bet tai yra brangu.
Bijau, kad nemaža dalis medicininių atliekų, tikėtina, patenka arba į pakurą, arba į sąvartyną. Suprantate, gydymo įstaigos už jų sutvarkymą sumoka gana brangiai, o po to jomis bandoma atsikratyti pačiu pigiausiu būdu. Mes gauname informacijos ir iš perdirbėjų, kad įmonės, kurios turi technologijas, įrangą, yra pasiruošusios priimti atliekas perdirbti, bet jų negauna. Žodžiu, ir medicininių, ir elektroninių atliekų tvarkymas yra tamsus miškas.
- Tad kokią išeitį matote?
- Aš manau, kad atliekų judėjimas turi būti griežtai fiksuojamas. Mes norime tiksliai žinoti mašinų, kurios važiuoja su atliekomis, valstybinius numerius.
Visai tikėtina ir aš siūlyčiau, kad būtų vadinamasis GPS prietaisas, kuris galėtų sekti, kur ta mašina realiai nuvyko. Žinoma, mes turime įsigyti ir tikslias informacines sistemas. Sieksime ir, manau, turime pasiekti, kad tiesiog kiekvienas vežimas būtų įregistruotas ir iš anksto deklaruotas, kad galėtume patikrinti. Žinau, kad tai daug kam nepatiks.
Dosjė
Studijavo Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete ir 1982 m. jį baigęs įgijo inžinieriaus elektriko mechaniko specialybę.
1982–1993 m. dirbo valstybiniame gamybiniame susivienijime „Mastis“ inžinieriumi elektriku, vyr. metrologu, elektros cecho viršininku, ūkio ir socialinių reikalų direktoriumi, komercijos direktoriumi.
1991 m. baigė Vilniaus universiteto vadybos perkvalifikavimo kursą ir įgijo tarptautinių ekonominių santykių ekonomisto specialybę. Tais pačiais metais stažavo Danijoje.
1993–1998 m. ėjo akcinės bendrovės „Telteksa“ generalinio direktoriaus pareigas.
1995 m. pagal JAV tarptautinės pagalbos programą PIET stažavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, baigė Amerikos vadybos asociacijos organizuotus vadybos kursus Čikagoje.
1998–2008 m. dėstė Socialinių mokslų kolegijoje, Klaipėdoje.
1998–2000 m. dirbo Telšių rajono savivaldybėje mero patarėju verslui, turizmui ir ryšiams su užsieniu.
Nuo 1994 m. buvo Lietuvos centro sąjungos narys, Telšių skyriaus pirmininkas. 1995 m., 1997 m. ir 2000 m. vykusių rinkimų metu išrinktas į Savivaldybės tarybą.
Iki 2011 m. dirbo Telšių rajono savivaldybėje mero patarėju, po to vadovavo Strateginio planavimo ir investicijų skyriui, šešerius metus ėjo Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.
2013–2014 m. ėjo ūkio viceministro pareigas.
Nuo 2014 m. liepos 17 d. vadovauja Aplinkos ministerijai.
Komentuoti: