Ištrauka iš gydytojos rezidentės Emilijos Trumpaitės tinklaraščio
Rezidentams nustatyta dirbti labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegzitsuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate.
<…>
* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).
Visą tekstą rasite: http://emilija.popo.lt/2016/03/22/kaip-jauciasi-gydytojai/
 
Oficialių darbo valandų per mažai

LSMU Podiplominių studijų centro dekanas prof. dr. Kęstutis Petrikonis, atliepdamas rezidentų paviešintas problemas, mano, kad sutapatinti visų rezidentūros studijų programų ir bazių negalima. Esminis nesusikalbėjimas, pasak jo, darbo ir studijų valandų suvokimas. „Šiose diskusijose matau, kad tarsi rezidentai padaro daug darbų, o kiti – ne. Nepamirškime, kad atsakomybė yra rezidentą prižiūrinčio gydytojo. Be to, kiekvienoje programoje savi niuansai. Rezidentai dirba 38 valandas per savaitę, kai mažiausia darbo savaitė – keturiasdešimt valandų. Tai – vienas mažiausių rodiklių Europoje. Amerikoje rezidentai dirba 60-80 valandų“, – sako dekanas.

Pats profesorius pamena rezidentūros metu patyręs visko ir atlygis už darbą buvęs mažesnis. „Pamenu laikotarpį, kai gaudavome tik stipendiją ir tai buvo kelis kartus mažesnė suma, nei gydytojai uždirbdavo. Dabar kartais bendrai rezidentai gauna daugiau negu gydytojas už etatą be naktinių budėjimų. Valstybė pasikeitusi, sutvarkytas teisinis reglamentavimas.
 
Rezidentai gali papildomai užsidirbti. Tiesa, universiteto pozicija visuomet tokia, kad pirmiausia jie – gydytojai rezidentai, kurie mokosi praktinės veiklos. Tad tas, kuris skaičiuoja valandas ir tik žiūri į laikrodį, kolegų nėra vertinamas. Daugelis, kurie siekė karjeros ir norėjo būti geri specialistai į laikrodį nežiūrėdavo. Žinoma, nekalbu apie darbą po naktinių budėjimų, visuomet sakome, kad pirmiausia – saugumas“, – kalba LSMU profesorius ir priduria, kad puiku, jog rezidentai kelia atlyginimų, darbo sąlygų klausimus. – Visiškai jiems pritariu. Jie gina savo teises, Gydytojų sąjunga mažiau tą daro...“
 
Oriai gyventi iš vieno etato

VU MF Podiplominių studijų prodekanas prof. dr. Vytautas Kasiulevičius teigia, kad rezidentūros bazėse yra patvirtinta tam tikra tvarka ir jos reikia laikytis, tačiau pripažįsta, kad gal pasitaiko situacijų, kai taip nėra. „Svarbu pabrėžti, kad darbo santykiai atskirose įstaigose ir apmokėjimas už atliktą darbą negali būti apibendrinamas. Vienur rezidentai labiau patenkinti sąlygomis, kitur – mažiau, todėl, žinoma, tam tikrų konfliktų išvengti nepavyksta“, – sako profesorius.
 
Tam, kad rezidentai būtų pasiruošę tinkamai, paprastai reikalaujama pusę laiko dirbti universiteto ligoninėje. Kitu laiku galima pretenduoti dirbti tam tikro lygmens įstaigose, kurios turi resursų mokėti papildomai. Deja, ne bet kur išvažiavęs rezidentas tokias sąlygas gali rasti. Tad Sveikatos apsaugos ministerijos idėja, kad rezidentams gali būti primokama iš įstaigos lėšų – kiek utopiška.
 
Prodekano nuomone, rezidentai ėmėsi problemos, su kuria vyresnieji kolegos nustojo kovoti. „Lietuvos gydytojų sąjunga pastaruoju metu labai pasyvi. Dabar Jaunųjų gydytojų asociacija dirba tą didelį darbą, kad jaunimas būtų išsaugotas Lietuvoje, aš juos šiuo požiūriu palaikau.“
 
Kas tuos jaunus žmones čia laiko?
Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kundrotas pabrėžia, kad rezidentų dirbti ir „užkamšyti skyles“ neverčia. „Atliekantieji rezidentūrą dirba dienomis, nekišame jiems budėjimų. Deja, šalies mastu rezidentų paliestos problemos - labai opios. Kartais pagalvoju, kas tuos jaunus žmones Lietuvoje sulaiko? Ar tai - jaunatviškos viltys gauti darbą didžiųjų miestų ligoninėse, ar patriotiškumas, o gal neryžtingumas?“ – retoriškai klausia rezidentams vadovaujantis gydytojas.
 
Jis pastebi, kad rezidentų padėties su kitų Vakarų Europos valstybių palyginti neįmanoma. „Kaip visuomet labai svarbus finansavimas. Atlyginimų problema išlieka visada. Jauni žmonės matydami užsienyje didesnes galimybes, kol yra nesusisaistę socialiniais ryšiais, juo toliau, juo labiau ieškos darbo ir rezidentūros galimybių svetur. Lyginant su Vokietija, pradedantys rezidentai regioninėje ligoninėje gauna ne mažesnį nei keturių tūkstančių eurų atlyginimą. Tai yra pradžia, vėliau atlyginimas kasmet auga. Be to, jie turi galimybę papildomai užsidribti budėjimų metu, įgyti antrą specialybę studijuodami nemokamai, galimybę paprasčiau keisti rezidentūros vietas“, – lygina M.Kundrotas.

---

 
Audros debesis tvenkiasi
Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centro vadovė dr. Jurgita Plisienė, atsakinga už įstaigoje dirbančius gydytojus rezidentus:

- Ir Šiaulių ligoninėje darbo užmokestis rezidentams – labai menkas. Už papildomas valandas skiriamas atitinkamas atlygis, tačiau daugiau dirbti be ypatingos priežasties neprašome. Žinoma, yra ir budėjimų, tačiau jie įsiskaičiuoti į jų valandas.
Gydytojų trūksta, tačiau neuždarysime palatų, jei nėra kam dirbti. Mažesnis gydytojų kiekis vis tiek turi atlikti tą patį darbą. Kita vertus, negaliu pasakyti, kad rezidentai yra labai išnaudojami. Rezidentas turi mokytis ir išnaudoti visas galimybes mokslui. Kuo jis intensyviau dirbs klinikinį praktikinį darbą, tuo jis daugiau išmoks.

Iš PSDF biudžeto turėtų būti skiriamas didesnis procentas sveikatos apsaugai. Nėra nei vienos kitos specialybės, kur darbas būtų toks sudėtingas ir atsakingas.
Gydytojo profesija tokia, kad gydytojai streikuoti negali. Specialistas, davęs Hipokrato priesaiką ir turintis aukštą moralę, tikrai nepaliks skubių operacijų ar planinių darbų, kad išeitų į gatvę reikalauti užmokesčio. Kaip išsireikalauti atitinkamo atlygio už darbą, nežinau, tačiau visi jaučiame, kad tas audros debesis tvenkiasi.