Laiptais pakilus į antrą Seimo rūmų aukštą ir priėjus prie Seimo nario Justo Džiugelio kabineto durų šalia „Sveiki atvykę“ pasitinka užrašas „Tik daug nesitikėkite“. Tai verčia nusišypsoti ir... daug nesitikėti. O gal – atvirkščiai – tikėtis šmaikštaus ir atviro pašnekovo? Nuo gimimo raumenų atrofija sergantis vyras yra pirmasis nepriklausomos Lietuvos istorijoje judėjimo negalią turintis Seimo narys. Nuo jo kadencijos pradžios praėjo šiek tiek daugiau nei metai. Įdomu pasiteirauti, kaip per tą laiką parlamento rūmai buvo pritaikyti konkrečiai J.Džiugeliui ir neįgaliesiems plačiąja prasme.
„Sausio viduryje man darys plaučių operaciją, po kurios vieną dvi dienas – tikiuosi, kad ne ilgiau – negalėsiu kalbėti. Atrodo, prasti popieriai, o kartu – puiki proga susimąstyti, ar galėčiau būti Seimo narys, atstovauti rinkėjams, jei visai nekalbėčiau... Tad belieka džiaugtis tuo, ką turiu, ir tikėtis, kad blogiau nebus“, – net apie slegiančius dalykus Seimo narys Justas Džiugelis linkęs kalbėti su optimizmo gaidele balse.
Pagrindinė Seimo posėdžių salė
Pašnekovas, šalia manęs važiuodamas neįgaliojo vežimėliu, skuba patikinti, kad prieš gerus metus pradėjus dirbti Seime daug pakeitimų dėl jo atlikti nereikėjo. „Pagrindinėje Seimo salėje, kur vyksta posėdžiai, man patobulino vietą: pašalino kėdę, tad dabar ten telpu su visu vežimėliu. Įsitaisiau galinėje eilėje – taip visiems patogiau“, – sako J.Džiugelis.
Kaip dar vieną pakeitimą pamini privilegiją balsuojant nespausti mygtuko. „Visi Seimūnai balsuoja fiziškai spausdami mygtukus, o man pastatė mažą kompiuteriuką su ekranu ir aš galiu balsuoti naudodamas pelytės klavišus. Patogu“, – šypsosi pašnekovas.
Tiesa, pripažįsta, kad kol kas posėdžių salėje vienas nepatogumas jam vis dėlto yra. „Kai reikia pasakyti repliką po balsavimo, pasisakyti dėl posėdžio vedimo tvarkos ar pertraukos paprašyti, būtina kalbėti prie šoninio mikrofono. Važiuodamas vežimėliu jį pasiekiu ganėtinai greitai, tačiau mikrofono stovas aukštas, nepasiekiu į jį kalbėti. Taigi, man reikalingas žmogus, kuris operatyviai prieitų ir mikrofoną nuleistų į man tinkantį aukštį. O tai jau problema.
Žinoma, posėdžių metu salėje būna Seimo sekretoriato darbuotojų, jie stebi situaciją, mato, kada man reikia pagalbos. Tačiau jeigu prireikia pasisakyti ekspromtu, gali ir nepavykti“, – teigia J.Džiugelis ir prisimena bent kelis sykius, kai operatyviai negavo reikiamos pagalbos ir prarado eterio galimybę. Ką daro tokiais atvejais? Sako, kad išeitis yra. Jeigu nagrinėjamas iš tiesų jam ar frakcijai svarbus, aktualus klausimas, iš anksto pasirūpina, kad jo asmeninis padėjėjas budėtų už nugaros ir būtų pasirengęs akimirksniu palydėti šoninio mikrofono link.
Kalbėti iš tribūnos dar neteko
Seimo posėdžių salėje garbingoje vietoje stovi tribūna. Tačiau fizinę negalią turinčiam Seimo nariui iš jos kalbėti dar neteko. „Tiesą sakant, jeigu aš atsistočiau kaip eilinis Seimo narys, priėjęs kalbėti prie tribūnos, nesimatytų net mano viršugalvio (
juokiasi). Pradėjęs dirbti Seime, įsitaisiau vežimėlį, kuris turi pakėlimo funkciją. Deja, manęs jis vis tiek neiškelia tiek, kad iš tribūnos būčiau matomas. Kelis kartus, kai man teko teikti įstatymų pakeitimus ar pateikti komiteto komisijos poziciją, kalbėjau iš savo vietos. Vienintelis turiu tokią išskirtinę teisę“, – šypsosi pašnekovas.
Prisimena, jog Seimo sekretoriatas svarstė variantą patobulinti tribūną šalia jos pristatant papildomą staliuką, kuris būtų patogus J.Džiugeliui, tačiau, jo manymu, šios idėjos neverta įgyvendinti. „Stengiuosi nebūti tas kaprizingas Seimo narys, kuriam visko labai reikia. Prašau pakoreguoti tik tas situacijas, kurios tiesiogiai trukdo darbui“, – reziumuoja jis
Spaudos centras
Salė, kurioje vyksta spaudos konferencijos, vežimėlyje sėdinčiam J.Džiugeliui ne tik laisvai pasiekiama, bet ir per keletą mėnesių nuo kadencijos pradžios buvo pritaikyta. „Čia kėdės buvo išdėstytos arti sienos, tad aš su vežimėliu niekaip negalėdavau patekti „už stalo“. Tačiau išeitis rasta gana greitai – tiesiog dviejų stalų stalviršiai buvo susiaurinti perpus ir išimtos kėdės. Tad jau tuoj metai, kai galiu patogiai įsitaisyti pranešėjų vietoje. Lygiai taip pat čia gali „įvažiuoti“ visi pranešėjai, kurie atvažiuoja neįgaliojo vežimėliu“, – teigia pašnekovas ir pastebi, kad nuo pernai neįgalių asmenų Seime pastebimai padaugėjo: ir ekskursijų metu, ir pasitarimų, pokalbių.
Rūkykla
Pašnekovas atviras – viena vietų, kurią jam išties sunku pasiekti, yra rūkykla. „Ji man tikrai nepritaikyta. Aišku, nesu tas užkietėjęs rūkalius, man pakanka poros cigarečių per dieną, tad nepatogus nuvažiavimas į rūkyklą pernelyg neapsunkina mano gyvenimo. Tačiau ir neparetina apsilankymų rūkančiųjų zonoje – nebent visai nuspręsčiau mesti šį įprotį“, – šypsosi vyras.
Apibendrindamas Justas Džiugelis sako, kad kai yra liftai ir asmeninis padėjėjas, kliūčių jam dirbti nėra. „Jau spėjau apžiūrėti visus Seimo rūmus. Žinoma, yra tokių vietų, kurių techniškai neįmanoma pritaikyti neįgaliesiems. Pavyzdžiui, patekimas į pirmuosius rūmus yra pakankamai siauru keltuvu. Tai suprantama – juk pirmieji rūmai yra kultūros paveldas ir techniškai pakankamai sudėtinga juos pritaikyti neįgaliesiems. Bet yra kitas kelias ten patekti“, – sako jis.
Tarp kitko
Lietuvoje yra beveik 270 tūkst. neįgalių gyventojų. Kitaip tariant – beveik dešimtadalis visos Lietuvos.
Tai priežastis, kodėl seimo narys J.Džiugelis 2017 m. pasiūlė ir Seimas pritarė įkurti Neįgaliųjų teisių komisiją, kuri kompleksiškai gali spręsti neįgaliųjų integracijos, darbo, sveikatos, švietimo klausimus.
Komentuoti: