„Mūsų sveikatos draudimo sistema jau penkiolika metų stovi vietoje, o gyvenimas eina į priekį. Prieš dvidešimt metų pradžia buvo nebloga: pinigų užteko, medikų atlyginimai padidėjo kone perpus, nė viena ligoninė nebuvo uždaryta, įsteigtos naujos 68 slaugos ligoninės (vietoje buvusių apylinkių ligoninių), nebuvo jokių streikų, medicinos paslaugų sustabdymo ar ribojimo-kvotų. Deja, vėliau žengėme porą žingsnių atgal ir iki šiolei į priekį sisteminiu požiūriu nepasistūmėjome. Tad šiandien turime sveikatos sistemą, netenkinančią nei pacientų, nei medikų“, – sako prof. Juozas Galdikas.
„Jau dešimtmetis, kai ligonių kasų pinigus kaip sovietiniais laikais valdo vienas žmogus – sveikatos apsaugos ministras. Korupcijai, politiniam sveikatos finansų ir visos sistemos valdymui atverti visi vartai“, - sako profesorius Juozas Galdikas.
- Jei neklystu, jums einant sveikatos apsaugos ministro pareigas Lietuvoje įvestas sveikatos draudimas. Tuomet tai buvo naujovė, nesibaiminote keisti sistemą?
- Profesoriai iki paskutinės dienos abejojo, negi tikrai išdrįsiu įvesti šalyje naują sveikatos draudimo sistemą, nes Latvijoje jis jau veikė trejus metus ir artėjo jos bankrotas. Mano pirmtakai – du sveikatos apsaugos ministrai Jurgis Brėdikis ir Antanas Vinkus – taip pat žadėjo įvesti sveikatos draudimą Lietuvoje, bet to nepadarė. Netikrumo ir abejonių, žinoma, buvo ir mūsų ministerijoje bei Vyriausybėje, nes ne kiekvieną naujovę žmonės supranta ir noriai priima iš karto.
Suprantama, kad kas tiko Lietuvos visuomenei 1997 metais, tikrai nepriimtina po dvidešimties metų. Pokyčiai sveikatos sistemoje turėjo būti padaryti dar stojant mums į Europos Sąjungą. Deja, neveiklumui pateisinti pasiaiškinimų visada atsirasdavo: trūksta pinigų, krizė, netinkamas laikas... Bet dabar atėjo laikas, kai delsti jau negalima. Šiandien jau visi tai mato, supranta – medikai eina į gatves arba emigruoja.
- Sveikatos draudimo sistemos vizija nuo realybės labai skiriasi?
- Pradėkime nuo to, kad sveikatos reformos strategija buvo surašyta 1996-2000 metų Vyriausybės programoje. Pirma įvesti privalomą sveikatos draudimą. Antra, įvesti papildomą-savanorišką sveikatos draudimą, kuomet sumažinant fizinių asmenų pajamų mokestį keliais procentais, papildomi finansai automatiškai atitektų sveikatos apsaugos sistemai. Neįgyvendinta iki šiol. Trečia, apibrėžti privataus sveikatos draudimo apimtis. Jis lyg ir veikia nuo 1992 metų, tačiau negali būti plėtojamas, kol nesutvarkyti pirmieji du sistemos elementai. Privatus draudimas taip pat būtų papildęs sveikatos sektorių finansiniais ištekliais. Tačiau to šiandien nėra.
- Vadinasi, nėra ministro, išdrįsiančio imtis pokyčių, kurių atidėlioti nelabai turime galimybių?
- Drąsos nepakanka, reikia atsakomybės jausmo tautai ir valstybei, sugebėjimų, patyrimo, ir, be abejo, noro bei laiko tiems darbams atlikti. Kaip teisingai sako ekonomistas Raimondas Kuodis, valstybė per daug apsižiojo ir šiandien negali visų įsipareigojimų vykdyti, nes nesurenka į sveikatos draudimo fondą pakankamai pinigų, o atsisakyti duotų žmonėms įsipareigojimų nedrįsta. Yra ir kitų būdų: didinti mokesčius už sveikatos draudimą, pertvarkyti ligoninių ar poliklinikų tinklą, sumažinti biurokratines valdymo išlaidas ir pan.
Ir tokia „košė“ sistemoje jau tęsiasi nuo dutūkstantųjų metų. Sąžiningai pasakyti žmonėms, kad sveikatos apsaugos sistemai trūksta finansų, viešai išdrįso tik prezidentas Valdas Adamkus du tūkstančiai septintaisiais. Deja, tuo viskas ir baigėsi... nė viena Vyriausybė šio rebuso neišsprendė, nors bandymų buvo. Pavyzdžiui, Algis Čaplikas turėjo rimtą ir ambicingą Vyriausybės programos dalį sveikatos sričiai, bet kai pabandė imtis pokyčių, buvo apkaltintas „socialiniu nejautrumu“ ir netrukus atsistatydino, nors rimtos priežasties šiam žingsniui nebuvo.
- Užsiminėte, kad įgyvendinant sveikatos draudimo sistemą buvo žengta ir keletas žingsnių atgal. Kokių?
- Vienas jų, kai privačioms gydymo įstaigoms prieš devyniolika metų uždrausta teikti medicinos paslaugas, kurias apmoka ligonių kasos, tai yra būti LNSS nariais. Tai buvo akivaizdus naujos sveikatos sistemos žlugdymas, panaikinant pagrindinius demokratijos principus: pacientams teisę pasirinkti medicinos įstaigą, privačiai medicinai konkuruoti su valstybine. Kitas žingsnis atgal – Valstybinės ligonių kasos prijungimas prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Anksčiau ji buvo pavaldi Vyriausybei.
Sprendimus dėl finansų paskirstymo medicinos įstaigoms priimdavo tik Privalomojo sveikatos draudimo taryba. Jai pirmininkavo ministras, bet be jo ten buvo dar vienuolika žmonių, atstovaujančių pacientams, profsąjungoms, gydytojams, slaugytojams, medicinos įstaigų vadovams. Ligonių kasas prijungus prie ministerijos, Tarybos sprendimai tapo nebeprivalomi. Jau dešimtmetis, kai ligonių kasų pinigus kaip sovietiniais laikais valdo vienas žmogus – sveikatos apsaugos ministras. Korupcijai, politiniam sveikatos finansų ir visos sistemos valdymui atverti visi vartai. Vietoj to, kad ligonių kasos taptų visuomenės interesams atstovaujančia institucija, ji tapo politikų įrankiu.
Kitas politikų žingsnis atgal – panaikinus apskritis joms pavaldžias dešimt didžiųjų šalies ligoninių buvo perduotos savivaldybių žinion. Turbūt sutiksite, kad Alytaus ar Tauragės miesto merui visai nė motais, kas vyksta apskrityje – jam svarbiausia, kaip gyvena jo vadovaujamo miesto gyventojai. Tai buvo dar viena strateginė klaida. Tiesa, vėliau klaida suprasta, bet iki šiol neištaisyta.
- Sakote, jog jau tuomet buvo galima optimizuoti gydymo įstaigų tinklą ir šiandien neturėtume tokio galvos skausmo su rajoninėmis, regioninėmis ligoninėmis?
- Taip, galėjome jau prieš aštuonetą metų turėti penkiolika ligoninių, sukomplektuotų aparatūra, patyrusiais medikais, gebančiais efektyviai ir kokybiškai visą parą teikti skubią ir planinę kvalifikuotą bei specializuotą medicinos pagalbą. Tokiu principu valdoma sveikatos sistema Norvegijoje, Švedijoje – šalyse, kurias pateikiame kaip gerus pavyzdžius.
Kaip dar vieną trukdį sveikatos sistemai tobulinti būtina įvardinti ir faktą, jog 2006 metais buvo priimtas įstatymas, kai gydymo įstaigų vadovai įgavo teisę dirbti nors ir iki grabo lentos: jų beveik nebuvo įmanoma atleisti iš pareigų, todėl ne vienas jų ėmė jaustis nepakaltinamas ir nepajudinamas. Tik prieš keletą metų šis įstatymas pakoreguotas, bet bylų gausa dėl vyr. gydytojų piktnaudžiavimo pareigomis stebina daugelį.
- Neima pyktis, kad viskas taip klostosi?
- Pikta buvo, kai mačiau, jog nėra nieko daroma arba daroma priešingai. Todėl prieš porą metų kandidatavau į LR Seimą, bet nesėkmingai. Todėl dabar savo patirtį ir žinias perduodu kitoms valstybėms. Pernai tai dariau Kazachijoje, o šiais šiemet – Moldovoje. Sveikatos sistemų pertvarka gana sunkiai skinasi kelią daugelyje šalių. Iš penkiolikos Sovietų Sąjungos respublikų šiandien tik penkiose įgyvendintas privalomasis sveikatos draudimas. Tiesa, naujasis Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas užsibrėžė tikslą, kad privalomasis sveikatos draudimas būtų įvestas visose šalyse. Kol kas toks draudimas veikia tik šešiasdešimtyje pasaulio valstybių. Daugumoje Afrikos ir Azijos šalių veikia tik privatus sveikatos draudimas.
Tarp kitko
Juozas Galdikas – Europos Sąjungos ekspertas Moldovai sveikatos reformų klausimais.
Dirba Moldovos Sveikatos, darbo ir socialinių reikalų ministerijoje.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: