„Per visus skandalus, susijusius su kraujo centru, politikai užsidirbinėjo reitingus. Bet ar nors vienas ėmėsi spręsti problemas? Ne, šiek tiek kosmetiškai kai kurias sritis patvarkė. Bet tik tiek. Sveikatos apsaugos ministerijoje - šeši patarėjai antikorupcijos klausimais, bet kalbėtis nėra su kuo, nes mūsų srities niekas neišmano. Nuoširdžiai užjaučiu būsimą Nacionalinio kraujo centro vadovą. Jei dirbs ne valdiškai, kaip bandžiau aš, bus blogas, jei sėdės ir tik atsakinės į raštus, kadencijos pabaigoje taip pat bus blogas“, - sako buvusi Nacionalinio kraujo centro vadovė Joana Bikulčienė.
- Pradėkime nuo pareikštų įtarimų, už kuriuos, bent kaip buvo skelbiama, jums gresia bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Kaip pati juos vertinate?
- Kaltina, kad vienai įmonei, šiuo atveju turbūt „Solis tribus“, sudariau sąlygas monopolizuoti rinką. Neva, niekas kitas negalės steigti kraujo donorystės įstaigų. Norėčiau pranešti, kad Lietuvoje kraujo donorystės įstaigos yra dviejų tipų: pirma - ne pelno siekianti viešoji asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurią steigia tik Sveikatos apsaugos ministerija. Kitas tipas, numatytas Farmacijos įstatyme. Šios gali būti privačios, pelno siekiančios, tačiau joms yra uždrausta imti kraują ir naudoti jį transfuzijoms tikslams. Taigi, jos gali imti tik plazmą plazmoferezės būdu ir naudoti ją, kaip numatyta licencijoje, vaistiniams preparatams gaminti. Tiesa, Lietuvoje nėra nė vieno plazmoferezės centro. Po kilusių skandalų inicijavome, kad šie centrai turi vadovautis kraujo donorų neatlyginimo principu. Todėl jų ir nėra. O ne todėl, kad taip Bikulčienė užsinorėjo.
Nacionalinis kraujo centras kaip valstybinė įstaiga privalo turėti asmens sveikatos priežiūros licenciją, kurią išduoda Akreditavimo tarnyba. Taip pat gali, bet neprivalo turėti farmacines licencijas. Pavyzdžiui, iš kraujo donorystės įstaigų tik Nacionalinis kraujo centras turi plazmos, kaip pirminės žaliavos kraujo preparatų gamybai, licenciją. Anksčiau ji buvo didesnės apimties dėl vaistų gamybos, bet pakeista, nes paskutiniai vaistai Lietuvoje pagaminti 2006-aisiais metais.
- Jau ne pirmam kraujo centrų vadovui pareiškiami įtarimai ir visąlaik užkliūna likutinė kraujo plazma, kurios, jei neklystu, Lietuvoje yra nemažai sukaupta - skaičiuojama tonomis. Susidaro įspūdis, kad iš jos galima prasukti milijoninį „biznį“.
- Čia mes sau atrodome dideli. Iki įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje iš kraujo plazmos buvo gaminamas albuminas, tačiau gamykla buvo uždaryta, nes neatitiko geros gamybos praktikos reikalavimų. Galėjome statyti naują, bet per metus lieka ne daugiau nei dešimt tūkstančių litrų plazmos. Vaistų gamintojams tai - lašas jūroje. Pavyzdžiui, norint pagaminti tokio vaistinio preparato kaip imunoglobulinas, kad įmonė veiktų nenuostolingai, reikia dvidešimt tonų plazmos. Taigi dideliems gamintojams esame nepatrauklūs dėl mažumo.
Be to, pas mus ilgą laiką buvo nekokia epidemiologinė situacija. O ir mūsų plazma yra likutinė, kitaip, kad ir kaip negražiai skambėtų, - antrarūšė. Vaistų gamyklos yra linkusios pirkti plazmą iš plazmoferezės centrų. Plazmą žmogus gali duoti kas dvi savaites. Tai garantuoja didesnį saugumą. Todėl ir plazmoferezės centrai stengiasi turėti nuolatinius donorus. Kraują gi žmogus vidutiniškai duoda du kartus per metus. Ir gali būti taip, kad net moderniausia įranga lango periodu gali neaptikti viruso. Mūsų plazma nėra bloga, bet ją laiko pavojingesne, jos mažiau reikia, ji pigesnė ir mažesnė jos paklausa.
- Lietuvoje yra trys kraujo centrai, tačiau iš kitų dviejų nesigirdi, kad jie turėtų problemų dėl likutinės kraujo plazmos?
- Taip, yra dar du nedideli kraujo centrai: vienas - Santaros klinikose, kitas - Kauno klinikose. Santaros klinikos kraują dažniausiai ima aferezės būdu, tuomet paimami tik eritrocitai, o visa kita grąžinama žmogui, įskaitant ir plazmą. Tai - gerokai brangesnis kraujo komponentų surinkimas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad jie gydo daug onkologinių pacientų galbūt ir pateisinamas toks brangus kraujo komponentų gaminimas. Kauno klinikų centras kol kas ligoninės kraujo komponentų poreikio pats nepatenkina, todėl didelę dalį tiekia Nacionalinis kraujo centras.
- Kodėl tuomet Nacionalinis kraujo centras negali visų donacijų imti aferezės būdu, taip išvengdamas galvos skausmo, kur po to dėti likutinę kraujo plazmą?
- Santaros klinikos turi apie dvidešimt tūkstančių donacijų per metus. Nacionalinis kraujo centras - septyniasdešimt tūkstančių. Jei visos šios donacijos būtų imamos aferezės būdu, pirma, pritrūktume donorų, antra, ligonių kasos tikrai nemokėtų už tokius brangius kraujo komponentus, o ligoninės jų neįpirktų. Gaminame tai, ko reikia ligoninėms. O joms reikia eritrocitų, kurie jau keletą metų yra leukofiltruoti, trombocitų, kuriuos tiekiame sukauptus, ir šviežiai šaldytos plazmos.
- Kodėl sakote, jog būtumėte pritrūkę donorų, jei eritrocitus, kurių gydymo įstaigoms reikia daugiausiai, būtumėte ėmę aferezės būdu?
- Donoras (vyras - red.past.) kraujo gali duoti kas du mėnesius, jei imamas visas kraujas. Aferezės būdu kraujo gali duoti kas keturis mėnesius, nes reikia daugiau laiko, kad atsigamintų geležies atsargos. Tiesa, ne visiems donorams jis per tiek laiko pasiekia normą. Imant visą kraują tausojamas donoras.
- Kaip suprantu, vaistai, kurie gaminami iš kraujo plazmos, gydymo įstaigoms bet kokiu atveju reikalingi. Jei mes patys jų negaminame, vadinasi, perkame iš kitų šalių?
- Vaistus gydymo įstaigos perka viešųjų pirkimų būdu. Rinkos lyderiai Lietuvoje – „Octapharma“, „Baxter“, gal dėl retesnių preparatų dar yra kas. Taip, šiuo atveju yra toks etinis konfliktas, kodėl, tarkim, Bulgarijos donoras turi pasirūpinti, kad Lietuvos pacientai gautų vaistus, gaminamus iš kraujo plazmos.
- Per ketverius jūsų vadovavimo metus kas buvo daroma su kraujo plazma?
- Kai atėjau vadovauti, mano programoje buvo numatytas punktas, kad kai jau bus pasiekta šimtaprocentinė neatlygintina kraujo donorystė, laboratorija akredituota, reiks imtis plazmos klausimų.
Prieš penkerius metus, Nacionaliniam kraujo centrui tuomet dar vadovavo Vytenis Kalibatas, kilus skandalui dėl parduodamos kraujo plazmos su Lietuva nė vienas tiekėjas nenorėjo turėti reikalų. Pradėjusi vadovauti įstaigai radau nepasirašytą sutartį su slovakų kompanija „Imuna“. Sveikatos apsaugos ministerija neleido jos pasirašyti V.Kalibatui, norėdami, kad ją įvertintų ir naujas vadovas. Tačiau nelabai buvo ką svarstyti, tiksliau, neturėjome kitos išeities - tik pasirašyti. Problemų buvo, nes slovakai mažino kainą sakydami, kad plazma - per „sena“ arba per „jauna“, tačiau tai vis tiek buvo geriau, nei ją nurašinėti.
- Nurašoma, paprastai kalbant, išmetama į šiukšliadėžę...
- Oi, ne! Nurašoma - lygu brangiai utilizuojama. Jos taip paprastai neišmesi, čia gi medicininė atlieka ir utilizuojamas kilogramas plazmos kainuoja daugiau kaip eurą. Tačiau iš karto jos negali utilizuoti. Privalai trejus metus ją išlaikyti minus trisdešimties laipsnių šaldytuve. Tam reikalingos milžiniškos elektros energijos sąnaudos, sandėliai ir tik po to ji utilizuojama. Ar tai protinga?
Suprantu, žmonės piktinasi, kai išgirsta apie kraujo plazmos pardavimą. Tiesa, dažnai sumaišo sakydami, kad donorų kraujas parduodamas. Bet iš dalies jų pyktis suprantamas. Kas davė teisę valstybei imti ir parduoti likutinę kraujo plazmą, kaip kokiai necivilizuotai šaliai?
- O koks kitas variantas, jei ne parduoti? Statyti savo gamyklą, kuri, kaip išsiaiškinome, būtų nuostolinga?
- Kitos šalys, tiek kraujo komponentais, tiek vaistiniais preparatais iš plazmos apsirūpina pačios. Tai nereiškia, kad stato gamyklas. Ne, tiesiog valstybė sudaro sutartį su tiekėju penkeriems ar net dešimčiai metų, kad jam atsipirktų investicijos į plazmos centrų įrengimą, donorų aprūpinimą. Už tai valstybė iš savo gyventojų gauna žaliavos, šiuo atveju kraujo plazmos, pagaminti vaistus, kurie tiekiami ligoninėms. Tai laikoma civilizuotu keliu. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose nurodoma, kad kiekviena šalis turi apsirūpinti ne tik kraujo komponentais, bet ir vaistiniais preparatais.
- Likutinės plazmos problema egzistuoja kelerius metus. Bandėte šį klausimą spręsti su Sveikatos apsaugos ministerija?
- Siūliau, kad būtų įsteigta kraujo taryba, į kurios sudėtį įeitų ir ministerijos, ir kraujo centrų atstovai, donorai bei pacientai, turintys sprendžiamąjį balsą. Dabar gi ministerija yra visiškai nusišalinusi nuo sprendimo, ką daryti su likutine kraujo plazma, visą atsakomybę paliekant Nacionalinio kraujo centro vadovui, kuris iš esmės turi priimti politinį sprendimą. Tegul tik neapsimeta, kad tai - ne politinis sprendimas. Tai juk - nacionalinis turtas. Visuose kongresuose plazmos perdirbėjai įspėja, kad septyniasdešimt procentų vaistų iš plazmos pagaminama JAV. Įvykus epidemiologinei katastrofai be vaistų pirmiausia liks tos šalys, kurios neturi savo žaliavos ir sutarčių jai perdirbti į vaistus. Jei valstybei nerūpi jos pacientai, tegul viskas lieka, kaip dabar yra. Skamba lyg fantazija, bet prieš penkerius metus karas Ukrainoje irgi atrodė neįtikėtinas.
- Kelis kartus viešojoje erdvėje minėjote vaistų gamintoją „Octapharma“. Esą pagal jos atstovo Latvijoje skundą jums buvo pareikšti kaltinimai. Ar Nacionalinis kraujo centras kada nors yra dirbęs su šia įmone?
- Taip, yra. Per viešuosius pirkimus, dar tais laikais, kai ligoninės tiek kraujo komponentų, tiek ir pagamintų vaistų iš plazmos pirkimui skelbdavo konkursus. (Taip kraujo komponentai buvo perkami iki 2010 metais pakeistos tvarkos - red. past.) NKC yra pirkęs iš „Octapharma“ pagamintus vaistus ir bandė dalyvauti ligoninių skelbiamuose konkursuose. Baigėsi nuostoliu. Nes „Octapharma“ pasiūlydavo mažesnę kainą. Ši kompanija yra nemažai bendradarbiavusi su buvusiu privačiu Kauno kraujo centru ir jo vadovu Venslausku. Be to, ši kompanija Latvijoje yra sukūrusi plazmos pirkimo monopolį. Kadangi, jau man vadovaujant įstaigai, sutartis su slovakais dėl plazmos pirkimo baigėsi, „Octapharma“ norėjo ją pirkti. Tačiau mes norėjome ne vien pirkimo, bet ir kompleksinės paslaugos.
- Ką turite omenyje, sakydama ne pirkimo, o kompleksinės paslaugos?
- Kad įmonė įsipareigotų ne tiesiog nupirkti likutinę kraujo plazmą, bet iš jos pagamintų ir parvežtų atgal vaistus. Tas tiekėjų, įskaitant „Octapharmą“, nedomino. Visi mums siūlė pagaminti vaistinius preparatus, bet už mūsų pinigus. Kodėl to nedarėme? Pirma, tam neturime pinigų. Antra, gamykla pagamintų viską, kas gaminama iš kraujo plazmos, tačiau nebūtinai tų vaistų, kurių mums reikia. Pagal tokį planą Nacionalinis kraujo centras turėtų imti paskolą iš banko, išvežti plazmą, kad iš jos būtų pagaminami vaistai, tada parsivežti ir dalyvauti gydymo įstaigų viešuosiuose pirkimuose bandydamas juos realizuoti. Bankrotas garantuotas, nes tarptautinės kompanijos, kurių apimtys gerokai didesnės nei kraujo centro, bent dviem centais pasiūlys mažesnę kainą ir laimės visus konkursus.
- Bet konkurse kainos viešai neskelbiamos...
- Neskelbiamos, bet viešoji įstaiga pagal įstatymus privalo viešai skelbti visas sutartis. Taigi, jie lengvai apskaičiuotų savikainą. Tuomet savąją tereikėtų keliais centais sumažinti. Mes vaistų neparduotume, pasibaigtų jų galiojimas ir tektų juos utilizuoti. Tuomet tikrai galėtume kalbėti apie Joanos Bikulčienės padarytą žalą valstybei.
Nenoriu tikėti, kad šiuo atveju konkurentas, pasinaudodamas Lietuvos specialiosiomis tarnybomis, tiesiog išeliminavo kitą konkurentą visais lygiais. Negraži kova, bet farmacininkų pasaulyje tai - nieko naujo. Lieka stebėti, ar viskam aprimus, ne tos apskundusios kompanijos atstovas ar jos partneriai nupirks likutinę plazmą.
- Viešojoje erdvėje minima, jog pasirašėte sutartį ir pardavėte kraujo plazmą kompanijai, kuri neturi licencijos.
- Atvirkščiai, nei esu kaltinama, Nacionalinis kraujo centras plazmos niekam nepardavė, o pasirašė sutartį su tiekėju „Solis tribus“, kuris įsipareigojo į Lietuvą parvežti ir užregistruoti iš lietuviškos plazmos pagamintus vaistus. Maža to, NKC kaip partneris, dalyvautų šių vaistų platinime gydymo įstaigoms, o už distribuciją užsidirbtų papildomų lėšų, pavyzdžiui, atlyginimams didinti. Juk Sveikatos apsaugos ministerija algas kelia gydymo įstaigų medikams, o įkainis už kraujo komponentus nesikeičia jau kone dešimt metų.
Bet grįžtant prie temos, pasirašėm sutartį, kad jeigu įmonės veiklai reikės kokios nors licencijos ar leidimo, ji privalės jį turėti.
- Ar su skundu, kurį pateikė „Octapharma“ atstovas, teko susipažinti anksčiau?
- Visi man pareikšti įtarimai surašyti pagal kompanijos „KEDRION Biopharma“ konkurentų, vaistų gamintojos „Octapharma“ atstovo Latvijoje, skundą. Mums tą skundą buvo persiuntusi Sveikatos apsaugos ministerija. Atsakėme, kas skunde buvo parašyta, teikėme visą informaciją ministerijai, tarėmės, klausėme, ką daryti, nes Nacionalinis kraujo centras pats užsidirba pinigus, jis atsakingas už savo turtą. Mes - ne biudžetinė įstaiga, niekas neduoda jokių pinigų. Turėdavai ieškoti komercinių sprendimų, naudingiausių įstaigai. Kai pamačiau, kad yra tokie įtarimai, pati parašiau į STT raštą ir paprašiau, kad ateitų ir ištirtų šitą sutartį antikorupciniu požiūriu.
O ministerijoje yra šeši patarėjai korupcijos kausimais, tačiau kalbėtis nėra su kuo. Nes nėra išmanančių šią sritį. Ministras - politinė figūra, bet ne tas žmogus, su kuriuo gali ūkiniais klausimais kalbėti. Bet nelabai kas ir skuba spręsti. Kad patalpų nėra, visi žino penkerius metus. Patys nuomojame patogiose vietose, kad donorai ateitų. Būtent patogių vietų atsiradimas ir lėmė penkiasdešimt procentų sėkmės, kad pasiekta šimtaprocentinė neatlygintina kraujo donorystė.
Trejus metus rašėme valstybės investiciniams projektams, prašėme pinigų, kad didelėse regioninėse ligoninėse galėtume pastatyti vadinamuosius protingus šaldytuvus, idant nereikėtų su vienu maišiuku kraujo komponentų lakstyti iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Atsakymas, kurį gaudavome: projektas geras, bet, atsiprašome, pinigų visiems neužtenka.
- Kraujo centras gyvena iš įkainio už kraujo komponentus, kuris, kaip minėjote nekeistas beveik dešimtmetį. Kiek maždaug per metus kainuoja kraujo punktų išlaikymas, kitos išlaidos?
- Politikus aš suprantu, jiems reikia reitingų. Man vadovaujant su Nacionaliniu kraujo centru nėra buvę jokių problemų, tiesiog buvome kaip gamykla, ūkiskaitinė įmonė, problemas turinti spręsti čia ir dabar.
Nuo vasaros su ministerija susirašinėjome raštais, nes Nacionalinis kraujo centras neturi sutarties su ligonių kasa, nors yra valstybinė įstaiga, todėl jai nepriklauso 5 procentų PVM priemonėms pirkti, reikia 21 procento. Aišku, Nacionaliniam kraujo centrui tai būtų labai didelė finansinė našta, nes beveik viską perkame kaip vienkartines priemones. Susirašinėjimas vyksta nuo vasaros, bet sprendimo kol kas nėra jokio.
Vien PVM tarifo pakėlimas, skaičiuojant šių metų kainomis, išaugs maždaug trimis šimtais tūkstančių eurų. Už kraujo punktų patalpų išlaikymą per metus išleidžiame septyniasdešimt tūkstančių eurų. Tiesa, Kaune vis dar neturime patalpų, todėl tikėtina, kad kitąmet ši suma išaugtų ir iki šimto tūkstančių. O dar reikia nepamiršti ir gegužę keliamų atlyginimų, nors mūsų įkainis nesikeičia. Nuoširdžiai nepavydžiu naujam vadovui, kuriam visas šias problemas, neleidusias man miegoti, teks spręsti. ¬
Komentarai
Kauno klinikų Kraujo centro vadovė dr. Diana Remeikienė:
- Dalis plazmos Kauno klinikų Kraujo centre naudojama pacientams gydyti, perpilant ją šviežiai šaldytos plazmos arba krioprecipitato pavidalu. Iš kraujo, skirto patenkinti eritrocitų poreikį, paruošta ir nepanaudota gydymui plazma šiuo metu saugoma ir kaupiama tam skirtuose šaldikliuose. ¬
VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Kraujo centro vadovė dr. Lina Kryžauskaitė:
- Visi gaunami komponentai, taip pat ir plazma, skirti tik pacientams. VULS SK atliekamos įvairios kraujo surinkimo iš donoro procedūrų rūšys, tokios kaip aferezės (eritrocitų, trombocitų), kas leidžia rinkti tik tuos komponentus, kurių labiausiai reikia.
SAM atsakymas
Sveikatos apsaugos ministerija Sveikatos strateginės plėtros skyrius Ryšių su visuomene projektų vadovė Alina Žilinaitė:
- Pirmiausia svarbu žinoti, kad kai žmogui būna perpilamas kraujas, plazma yra būtent tas komponentas, kuris lieka nepanaudotas. Nors plazma netinkama kraujo perpylimui, ji vis tiek yra labai vertingas ir svarbus komponentas, kurį galima panaudoti kitoms reikmėms, pvz., vaistų gamybai. Būtent taip ir numatoma Plazmos panaudojimo ir kontrolės 2016-2020 metais strateginių krypčių apraše. Jame nustatyta, kad kraujo donorystės įstaiga gydymui nepanaudotą šviežiai šaldytą plazmą pirmiausia siekia perdirbti į kraujo vaistinius preparatus pagal gamybos sutartį kitose EEE valstybėse ir į Lietuvos Respubliką įvežti registruotus kraujo vaistinius preparatus. Šiuo metu Lietuva neturi galimybių pati perdirbti plazmos, todėl yra bendradarbiaujama su užsienio įmonėmis.
Kraujo donorystės įstaigai nepavykus sudaryti Krypčių aprašo papunktyje nurodytos gamybos sutarties, šviežiai šaldyta plazma parduodama pagal sutartį, kai už pateiktą plazmą atsiskaitoma piniginėmis lėšomis ar registruotais kraujo vaistiniais preparatais. Ministro įsakymu yra numatyta, kad kraują arba jo komponentus įvežti ar išvežti iš šalies galima tik gavus rašytinį ministerijos leidimą. Tuo tikslu yra sudaryta speciali komisija.
Komentuoti: