Kol Sveikatos apsaugos ministerija suskubo dalintis žinia, kad didžioji dalis baigusiųjų medicinos studijas lieka dirbti šalyje, patys jaunieji gydytojai sako tokiais džiūgavimais esantys pasipiktinę. Jų įsitikinimu, pateikti duomenys maskuoja bauginančią realybę ir taip klaidina visuomenę.
Išvydę MOSTA paskelbtus skaičius jaunieji gydytojai neslėpė apmaudo dėl adekvatumo stygiaus vertinant realią situaciją.
Ministras džiūgavo
Tai, kad didelė dalis medicinos studijas baigusių jaunuolių išvyksta į užsienį, tėra mitas. Tuo tikina Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) analitikai, išanalizavę 2014–2016 m. medicinos rezidentūros absolventų duomenis. Pasirodo, beveik 94 proc. gydytojo specialisto kvalifikaciją įgijusių asmenų dirba Lietuvoje ir tik aukštos kvalifikacijos darbuose.
„Tai tik patvirtina, kad nėra taip viskas blogai. Be abejo, negalima neigti, kad yra daug problemų sveikatos sektoriuje, kurias reikia spręsti. Tai ir yra daroma. Ko nepavyksta iškart, judame tikslo link mažais žingsneliais, nes ne taip paprasta keisti per ilgą laikotarpį nusistovėjusią sistemą. Visgi labiausiai džiugina, kad vis daugiau jaunųjų medikų yra tikri patriotai ir renkasi gyvenimą bei darbą Lietuvoje!“ – savo paskyroje „Facebooke“ komentavo Aurelijus Veryga.
L.S. skaičius
94
– MOSTA duomenimis, tiek procentų gydytojo specialisto kvalifikaciją įgijusių asmenų dirba Lietuvoje.
Tik bando maskuoti problemą?
Išvydę tokius skaičius patys jaunieji gydytojai neslėpė apmaudo dėl adekvatumo stygiaus vertinant realią situaciją. Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidento Martyno Gedmino manymu, pasidalindama šiuo tyrimu ministerija tarsi bando atsiriboti nuo esminės problemos.
„Bandoma parodyti, kad viskas tarsi yra gerai ir nieko nereikia daryti. O realybė mūsų akimis yra bauginanti – daugybė šviesių protų palieka šalį.
Ypač situacija keičiasi, nes vientisąsias medicinos studijas pradeda baiginėti žmonės, įstojusieji po aukštojo mokslo reformos. Pats esu tarp tų, kurie baigė 2014-aisiais, vienoje paskutinių laidų, kur 90 procentų žmonių turėjo valstybės finansuojamas vietas. Vėliau įstojusiesiems tik trečdaliui valstybė garantuoja finansavimą, likusieji už mokslą turi mokėti patys. Daugelis dabar studijuojančiųjų galvoja apie išvažiavimą, intensyviai mokosi užsienio kalbų, nes valstybė neturi pažado jiems sukurti rezidentūros vietų“, – kalbėjo M.Gedminas.
„Nukraujuoja“ dar studijų metais
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Rezidentų tarybos pirmininkas Karolis Bareikis aiškino, kad šią populiacijos dalį (baigusius rezidentūrą) tirti nėra tikslinga, nes dauguma jų lieka tėvynėje.
„Dešimt dvylika metų atsimokę medicinos dauguma žmonių įleidžia šaknis – paima buto paskolą, pradeda kurti šeimas ir nebeketina išvažiuoti svetur. Daug didesnė problema yra kalbant apie pirmo šešto kurso medicinos studentus ir jaunesniuosius rezidentus“, – sakė LSMU Rezidentų tarybos pirmininkas.
Pašnekovas pabrėžė, kad kartu su ISM Vadybos ir ekonomikos universitetu atlikto tyrimo preliminarūs rezultatai rodo, kad tik trečdalis penkto šešto kurso medicinos studentų galvoja įsitvirtinti Lietuvoje, tiek pat jaunuolių ketina išvykti, o dar trečdalis būsimųjų medikų kol kas neapsisprendę.
„Išties tai yra nemaži skaičiai. Apie emigraciją dažnai galvoja ne tik vyresnių kursų studentai, bet ir dalis tų, kurie neįstojo į norimą rezidentūrą arba nespėjo pagalvoti, ką iš tikrųjų nori veikti. Pagal dabartinę sistemą jie gali pusmetį mokytis rezidentūroje, gauti atlyginimą su stipendija ir nutraukti sutartį be finansinių pasekmių. Ir dalis tą išnaudoja. Pažįstame tokių žmonių, kurie pusę metų pasimoko kokioje nors nepopuliarioje specialybėje, paskui nutraukia sutartį ir išvyksta“, – kalbėjo JGA valdybos narys.
Sunku įvertinti emigracijos srautus
K.Bareikio tvirtinimu, apskritai nėra paprasta paskaičiuoti, kiek jaunųjų medikų emigruoja. Pavyzdžiui, įvertinti, kiek iš baigusiųjų šešis kursus įstoja toliau mokytis rezidentūros ir po jos lieka dirbti tėvynėje, praktiškai neįmanoma.
„Į rezidentūrą įstoti gali bet kuris kada nors Lietuvos istorijoje mediciną baigęs asmuo, tačiau universitetai šių duomenų nesistemina. Todėl sunku susekti, kiek konkrečiai baigusiųjų šešis kursus išvažiuoja, o kiek lieka. Nors paprastai prieš išvykdami jaunieji medikai turi gauti geros klinikinės praktikos pažymą iš Akreditavimo tarnybos, visgi ne visos šalys to reikalauja“, – teigė pašnekovas.
„Dešimt dvylika metų atsimokę medicinos dauguma žmonių įleidžia šaknis – paima buto paskolą, pradeda kurti šeimas ir nebeketina išvažiuoti svetur. Daug didesnė problema yra kalbant apie pirmo šešto kurso medicinos studentus ir jaunesniuosius rezidentus“, – sakė LSMU Rezidentų tarybos pirmininkas Karolis Bareikis.
Algų dydžiai – paimti „iš oro“?
Bene labiausiai jaunuosius gydytojus nustebino nurodyti vidutinio atlyginimo dydžiai. MOSTA duomenimis, praėjus metams nuo studijų baigimo, gydytojas uždirba vidutiniškai 2,5 karto didesnį atlyginimą nei vidutinis Lietuvoje. Tiesa, pastebima, kad neįmanoma pasakyti, už kokį krūvį toks atlyginimas yra mokamas, nes nėra fiksuojama, kokia etato dalimi dirbama.
„Jei informacija, kiek uždirba gydytojas, pateikiama pagal tai, kiek gauta pajamų atskaičiavus mokesčius, ji yra klaidinga. Tokie skaičiai kalbant apie vidurkį nėra realūs. Jei neklystu, pernai gydytojų šalies atlyginimo vidurkis etatui buvo 1,03 tūkst. eurų, o fiziniam asmeniui – 1,3 tūkst. eurų.
Teoriškai yra šansas, kad kai kurios regioninės ligoninės, kur ypač stokojama specialistų, norėdamos pritraukti jauną specialistą siūlo dvigubai didesnę algą. Tačiau kur nusėda daugiausiai specialistų? Universitetinėse, didelėse respublikinėse ligoninėse, kur gydytojų populiacija nėra mažėjanti ir jaunam specialistui niekas tikrai nesiūlo didesnių algų. Kokia tikimybė, Santaros ir Kauno klinikų vidutiniam atlyginimui svyruojant tarp 1,3–1,4 tūkstančio eurų, jaunam specialistui gauti tiek pat? Nekalbu apie tai, jei prisiimama daugiau pareigų ir panašiai“, – situaciją komentavo K.Bareikis.
„Sumos, kuriomis norėta pasidžiaugti, nuskambėjo įžeidžiančiai. Apie ką mes kalbam, jei universitetinėse ligoninėse aukščiausio lygio chirurgai gauna po 600–800 eurų į rankas ir turi dirbti dviejose, trijose ar net penkiose darbovietėse?“ – apmaudo neslėpė Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas Martynas Gedminas.
Pašnekovo įsitikinimu, laikas investuoti į žmogų, o ne vien į aparatūrą ir sienas.
„Pradedame kalbėti apie etapines kompetencijas, kad gerėtų specialistų ruošimas ir atlyginimai. O dabartiniai algų kėlimai iš rezervinio fondo yra tik skylių kamšymas“, – sakė K.Bareikis.
Jam antrindamas JGA prezidentas M.Gedminas pastebėjo, kad sumos, kuriomis norėta pasidžiaugti, nuskambėjo įžeidžiančiai: „Apie ką mes kalbam, jei universitetinėse ligoninėse aukščiausio lygio chirurgai gauna po 600–800 eurų į rankas ir turi dirbti dviejose, trijose ar net penkiose darbovietėse?“
MOSTA duomenimis, baigę studijas gydytojai specialistai dirba vidutiniškai 1,7 darbovietės. Vėliau gydytojų darboviečių skaičius linkęs augti: praėjus metams nuo studijų baigimo, specialistai dirba 2, praėjus dvejiems su puse metų, – 2,2 darbovietės.
Komentaras
Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos vadovas, Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris:
- Jeigu tai būtų ne vienkartinis tyrimas, o tokie rodikliai laikytųsi bent ketverius penkerius metus, tada būtų galima kalbėti apie ryškius teigiamus pokyčius. Specialistų trūkumas yra toks didelis, kad reikia ne vienerių metų tokio specialistų įsotinimo, kad per visą Lietuvą užpildytų tuščias vietas, pakeistų jau garbaus amžiaus gydytojus. Deja, iš rinkos išeina daug daugiau specialistų negu ateina. Skirstant rezidentūros vietas Sveikatos reikalų komitete, kiek galime antrinio lygio specialistų paskirti, matome, kad tie skaičiai labai nedideli, o poreikis didžiulis.
Kalbant apie dvigubai didesnius atlyginimus jauniesiems gydytojams regioninėje ligoninėje, tai tiesiog nėra kitos išeities įstaigoms. Turime specialiuosius detaliuosius reikalavimus, o jų neišpildžius dalis veiklos negalima. Tada įstaiga privalo pritraukti ir brangiai samdyti specialistą. Jei nėra
n specialisto, tai, sakykime, A skyrius negali išvis egzistuoti, tada dar labiau nukenčia tiek paslaugų gavėjai, tiek teikėjai.
Dauguma Vakarų šalių nuo BVP sveikatos apsaugai skiria žymiai didesnes sumas, tad atsiranda lėšų ir atlyginimams, ir įrangai. O dabar panaudotas biudžeto rezervas, išdalinta po kelias dešimtis euriukų gydytojams, slaugytojams, tačiau didesnio įnašo į PSDF biudžetą iš šalies nebuvo. Dabar tampoma vargana anklodė, kurios visiems neužteks. Ne tinklo kiekis, ne vadovų užgaidos, o mažas lėšų kiekis pačioje sistemoje lemia mažus atlyginimus. Tą turi įsisąmoninti visi politikai. Jei neinvestuosime į sveikatos apsaugą, daugės senų žmonių skaičius, o jaunieji išvažiuos.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: