Istorijos dulkes nupūtus: kova dėl... lavonų
Darius Indrišionis
2018-10-22
Visiems šį straipsnį skaitantiems medikams (ir esamiems, ir būsimiems) siūlome įsivaizduoti paradoksalią situaciją: jūs, jaunas medicinos studentas (-ė), vieną ankstyvos žiemos rytmetį atkeliaujate prie Medicinos fakulteto ir prie pat vartų pamatote didelį sambūrį kitų studentų. Einate vidun, į fakultetą, bet jums pastoja kelią ir liepia grįžti atgal. Į jūsų klausimą „Kodėl?“ atskrieja painus ir šiais laikais, atrodytų, neįtikėtinas atsakymas: „Todėl, kad jūsų grupės studentai neparūpino bendrų mokymosi priemonių“. Maždaug taip. Tokia diskriminacinė situacija šiais laikais atrodytų išties neįtikėtina, tačiau Lietuvos istorijoje toks nutikimas iš tikrųjų buvo: beveik prieš šimtą metų – 1927-aisiais. Grupė studentų, neįleistų į Medicinos institutą – žydų tautybės studentai, kuriuos jų bendramoksliai apkaltino, kad šie neaprūpina instituto... lavonais.
1926 m. gruodžio 9 d. grupė medicinos studentų priėmė nutarimą, jog žydai studentai turi tiekti fakulteto anatomikumui žydų lavonus lygiomis teisėmis su kitų tautybių studentais. Šį nutarimą lėmė tai, kad pagal religinius įsitikinimus žydų bendruomenė neatiduodavo mirusių tautiečių anatominiams tyrimams. Tai kėlė kitų tautybių studentų nepasitenkinimą.
Neramūs 1926-ieji
Istorikas Dangiras Mačiulis, atlikęs išsamų tyrimą apie vadinamąjį „žydų lavonų klausimą“ Lietuvos universitete 1926-1927 m., pastebi neramią to laikmečio politinę atmosferą. 1926-ieji – metai, kada Pirmoji Lietuvos Respublika išgyvena demokratijos krizę (kai kas, besidomintis mūsų dienų peripetijomis, pastebėtų, jog 1926-ieji aktualūs ir šiandienai), kada gruodžio 17-osios naktį kariškių yra nuverčiamas demokratiškai išrinktas trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius (beje, medikas) ir į jo vietą stoja Antanas Smetona. Iki perversmo, užbaigusio demokratinės Lietuvos laikotarpį, šalį valdė tais pačiais 1926 m. išrinktas III Seimas, kuriame dominavo kairiųjų partijų atstovai: būtent jie priėmė sprendimus panaikinti cenzūrą, karo stovį ir suteikti šiek tiek daugiau laisvių tautinių mažumų atstovams.
Savo ruožtu itin nacionalistiškai nusistačiusi visuomenės dalis šiuose sprendimuose matė tiesioginį pavojų Lietuvos valstybei – bijota, kad ilgamečių politinių tradicijų neturinti Lietuva taps užvaldyta kraštutinių kairiųjų – komunistų, su kuriais nemaža dalis žmonių siejo žydų tautinę mažumą. Komunistų pučo baimė buvo reali – 1924 m. šie bandė surengti pučą Estijoje, tąsyk jiems nepavyko. Nekeista, jog esant tokiai politinės įtampos ir augančio nepasitikėjimo tautinėmis mažumomis atmosferai galėjo nutikti ir kurioziškų konfliktų – apie vieną jų šįkart kalbame.
Teko uždaryti institutą
1926 m. gruodžio 9 d. – kada iki Lietuvą diktatūra pavertusio Gruodžio perversmo bebuvo likusi kiek daugiau nei savaitė – grupė medicinos studentų priėmė nutarimą, jog žydai studentai turi tiekti fakulteto anatomikumui žydų lavonus lygiomis teisėmis su kitų tautybių studentais. Šį nutarimą lėmė tai, kad pagal religinius įsitikinimus žydų bendruomenė neatiduodavo mirusių tautiečių anatominiams tyrimams. Tai kėlė kitų tautybių studentų nepasitenkinimą.
Anot Dangiro Mačiulio, fakulteto dekanas Vladas Lašas šios iniciatyvos nepalaikė ir pats pažadėjo tartis su rabinatu arba bandyti problemą sureguliuoti įstatymo keliu. Po kelių dienų, gruodžio 13 d., įveikdami fakulteto administracijos ir profesorių pasipriešinimą, ne žydai studentai paskelbė ultimatumą – per tris dienas žydai studentai privalo pranešti, ar jie sutinka su nutarimu dėl lygiaverčio lavonų pristatymo į fakulteto anatomikumą. Tuo atveju, jei žydai studentai atsisako – krikščionys studentai žada imtis priemonių, kad pirmieji nebūtų prileisti prie lavonų. Po šio pirmojo subruzdėjimo buvo nutarta Anatomijos institutą uždaryti iki pavasario semestro pradžios.
Konfliktas atsinaujina
Per tą laiką, kai buvo laikinai uždarytas Anatomijos institutas, Lietuvoje įvyko Gruodžio perversmas. Studentų konfliktą užglaistyti bandžiusio Medicinos fakulteto dekano Vlado Lašo žygiai į rabinatą rezultatų nedavė.
Nekeista, kad 1927 m. sausio pabaigoje, pavasario semestro išvakarėse konfliktas įsižiebė nauja jėga. Kaip minima Anatomijos instituto vedėjo prof. Žilinsko pranešime, sausio 21 d. popietę anatomikume tvarkingai vyko darbai prie lavonų: krikščionimis studentams teko 5 lavonai, žydams – 2.
Problemos prasidėjo tada, kai apie 17 val. į anatomikumą įsiveržė keliolika krikščionių studentų, kurių vienas „vykdomosios studentų krikščionių komisijos vardu“ pareikalavo išvaryti iš anatomikumo visus žydus studentus. Jo bičiuliai įsiveržė į anatomikumo klozetą ir „mėgino lazda sujungti elektros vielas, kad nudegtų ir tuo būdu būtų nutraukti praktikos darbai, tačiau elektra užgeso vien klozete“. Dėl tokių išpuolių, tą dieną darbą teko nutraukti anksčiau. Sausio 25 d. konfliktas pasiekė tokią stadiją, kad prie Instituto vartų susirinkę studentai krikščionys nepraleido žydų studentų į vidų – liepė jiems grįžti atgal.
Įšaldyta, bet nekruvina problema
Anot D.Mačiulio, konfliktą tarp studentų pavyko užglaistyti tik vasario 3 d. – fakulteto vadovai iniciavo lietuvių ir žydų studentų medikų susirinkimą, pasižadėjo spręsti susidariusią situaciją. Istoriko Juozo Meškausko teigimu, studentų konfliktas buvo nuramintas tada, kai universiteto vadovybė davė tam tikrus pažadus, kurie, tiesa, nebuvo niekada ištesėti. D.Mačiulio teigimu, dėl to tokio tipo konfliktai pasikartodavo ir ateityje: pavyzdžiui, 1934 m. lietuviai studentai medikai įteikė memorandumą švietimo ministrui teigdami, kad Medicinos fakultete yra proteguojami žydų tautybės studentai. Taigi, konfliktas nebuvo iki galo išspręstas.
Tiesa, istorikas pastebi, jog Lietuvoje „žydų lavonų klausimas“ nebuvo toks opus, kaip kaimyninėje Lenkijoje, kur šio tipo nesutarimai privesdavo prie nuolatinių antisemitinių riaušių, kurios kartais baigdavosi netgi tragiškai. Lietuvoje tokių kruvinų kovų už medicinos mokslą, laimei, pavyko išvengti.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: