Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vadovė Inga Juozapavičienė sako, jog pirmą kartą parengta subalansuota, sveikatos dimensija paremta, ilgalaikė strategija psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės ir prevencijos srityje. Spėjusiems pagalvoti, kad tai - tik dar vienas popierių pluoštas su skambiomis frazėmis, teks nusivilti. Mat šios strategijos pagrindinis tikslas - individuali pagalba žmogui, be moralizavimo pamokėlių.
Faktas
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas parengė ilgalaikį valstybės programos projektą psichoaktyvių medžiagų kontrolės ir prevencijos srityje. Specialistų teigimu, per vienuolika metų valstybės labui galima nuveikti išties nemažai, svarbu tiksliai žinoti, kokių tikslų siekiama. Toks strateginis dokumentas reikalingas tam, kad būtų siekiama ilgalaikių tikslų, kurie reikalauja daug pastangų. Reikalingas sutarimas, ko siekiama ir kokiomis priemonėmis tai bus įgyvendinta.
- Kodėl kūrėte tokį strateginį dokumentą ir ko iš jo tikitės?
- Rengdami dokumentą pirmą kartą turėjome plačią diskusiją su visuomene. Principas – mes, valdininkai, sugalvosime, kas geriausia, po to jums pasakysime ką daryti - šiuolaikinėje visuomenėje neveikia. Sulaukėme daug pasiūlymų, kas rodo, jog visuomenė turi savo nuomonę ir jai rūpi tikslai, kurių norime pasiekti.
Visuomenę reikia šviesti ir neapsimetinėti, kad jei vaikai nieko nežinos apie narkotikus, jų ir nevartos. Negalime apsimesti, kad jų nėra ar kad sukursime rojų, kur nebus narkotikų prekeivių. Pasaulis su tuo kovojo, bet karas nieko nedavė, dar niekam to sukurti nepavyko.
Diskusijai sukurtą vaizdo įrašą peržiūrėjo 40 tūkst. žmonių ir gauta beveik 2 tūkst. visuomenės pasiūlymų.
- Visuomenės siūlymai sugulė į rengiamą strateginį dokumentą? Gal galėtumėte pateikti jų pavyzdžių?
- Tikrai ne visi, nes tarp jų buvo ir gana radikalių. Nenustebino siūlymai legalizuoti visus narkotikus: pasauliniu mastu nemažai judėjimų apie tai kalba, neišsiskiriame ir mes. Žinoma, aktualus ir kanapių legalizavimo kausimas. Buvo siūlymų vykdyti dar griežtesnę alkoholio ribojimo politiką, kaip ir naikinti kontroliuojančias institucijas. Visuomenės tikslingai klausėme, ką jie galvoja apie prevenciją. Daugelis siūlė remtis užsienio ekspertais, šaltiniais. Panašu, kad vietos ekspertų nuomonė yra neveiksminga. Tačiau iš visų šių siūlymų matyti viena pagrindinė žinutė – reikia nebijoti kalbėti apie narkotikus, negalvojant, jog taip propaguojame juos vartoti. Šiandieninis jaunimas apie tai žino kur kas daugiau nei suaugusieji, bandantys tai nuslėpti. Jauni žmonės pripažįsta bandę, eksperimentavę su narkotikais, tačiau nežino, kur gali ieškoti pagalbos.
- Sutikite, jei šių dienų jaunuolis gali apie narkotikus „išgūglinti“ visas smulkmenas, nelabai tikėtina, jog nesugebės rasti pagalbos...
- Čia susiduriame su visuomenės požiūriu. Kalbėdami apie gydymą akcentuojame paslaugų prieinamumą, tačiau pas mus vis dar gėda kreiptis pagalbos
. Narkomanas, ieškantis pagalbos, visuomenėje priimamas kaip blogas žmogus. Be to, puikiai žinome, kokia dabar vykdoma kriminalizuota politika. Jei jaunuolis sulaikomas su suktine kišenėje be tikslo ją platinti, iš karto turi kriminalinį įrašą biografijoje ir atsiduria už „normalios“ visuomenės ribų. Reikia peržiūrėti šią baudžiamąją politiką, nes taip kenkiame patys sau. Apklausa rodo, kad žmonės neieško pagalbos, nes nenori atsidurti užribyje. Todėl tikslas turėtų būti žmones pritraukti į pagalbos sistemą ir ją tinkamai plėtoti. Visuomenės teigimu, būtent žalos mažinimo programos turi tapti pamatine programos dalimi. Tiesa, norint, kad tai veiktų, reikia šviesti visuomenę. Problemos šioje srityje baudimu nesprendžiamos - reikalingos visai kitos sveikatos bei socialinės priemonės.
- Programa parengta ne vien tik iš visuomenės apklausos? Ar skaičiavote, kiek tai galėtų kainuoti?
- Atskirose grupėse ir skirtingais formatais dirbo daugiau nei 36 institucijos, nevyriausybinės organizacijos, mokslininkai, kad galutinai sutartume, koks gi mūsų tikslas. Taigi sutarėme, jog žmogus yra šios programos centre. Vadinasi, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kas svarbiausia jam: jo sveikata, jo paties ir šalia esančių žmonių saugumas. Be to, reikia paminėti, kad pirmą kartą rengiant tokią programą atlikome ekonominį sveikatos, socialinės ir teisinės dalies vertinimą, kad išsiaiškintume, kiek gi tai mums kainuos. Dokumentas ateityje turėtų virsti bent jau dviem tarpinstituciniais veiklų planais, kuriuos praėjus pusei laiko galėtume įvertinti. Gal per penkerius metus situacija pasikeis kardinaliai ir šiandien pasiūlytos priemonės neveiks, nes gyvenimas yra dinamiškesnis, nei sugebame numatyti turėdami daug duomenų. Faktas, kad programai įgyvendinti prireiks papildomų išteklių, gal reikės perskirstyti esamus, tačiau apie skaičius kalbėsime kiek vėliau.
- Kokias išskirtumėte pagrindines problemas, kurioms spręsti strategijoje skiriamas didžiausias dėmesys?
- Strategija neduoda žuvies, bet duoda meškerę ir navigacinį planą, kuriuose ežeruose jos yra. Taigi pirmas punktas – žmogaus teisių puoselėjimas ir stigmų naikinimas. Jų neįgyvendinę, galime pamiršti didelę dalį priemonių, apie kurias kalbame. Galime sutarti dėl bendrų kokybės standartų, kaip norime padėti žmogui, tačiau kai jis kreipiasi pagalbos, turime pasiūlyti individualius sprendimus. Juk nesame vienodi, kad visiems tiktų tas pats pagalbos principas. Kiekvienas atsineša savo istoriją, socialinę aplinką, problemas. Todėl ir pagalba turi būti individuali. Priešingu atveju, ateityje sistemai tai taps dideliu iššūkiu. Tas pats pasakytina ir apie prevenciją. Manymas, jog galime penkiolikmečius ar šešiolikmečius pagąsdinti į mokyklą atvesdami buvusį priklausomą asmenį, gąsdindami, kad jei jūs vartosite, ir jums taip bus, neveikia. Nes kiekvienas galvoja, kad man taip tikrai nenutiks, aš - ne „lūzeris“.
Gali daug investuoti į paslaugas, bet jei neužbaigi sistemos grandinės, niekada ir neturėsi norimo rezultato.
- Ar tų paslaugų šiandien pakanka, kad galėtume suteikti pagalbą?
- Programoje yra numatyta dalis, skirta reabilitacijai ir reintegracijai, kur kalbama apie poreikį plėsti paslaugų prieinamumą ir atliepti individualius poreikius, užtikrinti žmogaus perdavimą iš sistemos į sistemą, kad jis pagalbą gautų, o valstybei apsispręsti, kiek gi žmonių turi gauti paslaugas arčiau namų. Yra atvejų, kai asmeniui reikia išvažiuoti iš savo aplinkos, kad kas nors pasikeistų, bet kaip rodo skandinaviškas modelis, daugelis dalykų gali būti sprendžiama teikiant ambulatorines paslaugas. Svarbu išsaugoti ir specializuotą priklausomybių ligų gydymo sistemą. Labai svarbu priklausomiems asmenims išlaikyti gydymo pastovumą. Asmuo patenka į gydymo įstaigą, bet jį išlaikyti yra sudėtinga.
Dažniausiai apsiribojama pirminėmis priemonėmis, pavyzdžiui, detoksikacija, bet po jos priklausomybė juk niekur nedingsta. Be to, jei žmogus kreipiasi pagalbos į valstybinę įstaigą, iš karto gauna ir spaudą „priklausomas“. Tai irgi turime spręsti.
Ne ką mažiau svarbus ir socialinis sektorius. Užsienyje labai daug dėmesio skiriama socialiniam darbui su asmenimis, kuriems reikia pagalbos. Be abejo, iš socialinio darbuotojo gali reikalauti darbo rezultato tik tada, kai jam duodi reikiamus įrankius, motyvavimo įgūdžius bei laiko. Dar svarbiau – pasakius A, visada reikia pasakyti B. Todėl labai svarbu, kad žmogus galėtų būti nukreiptas į pagalbos sistemą, kuri išties būtų prieinama. Pagalba priklausomiems žmonėms turi būti nepertraukiama. Normalu, kad pasitaikys ir atkryčių, todėl specialistai privalo turėti įgūdžių tai rizikai valdyti.
- Užsiminėte, kad turi keistis ir prevencinės programos, idant pasiektume norimų rezultatų?
- Pirmiausia susitarkime, kas yra kokybė. Kas yra kokybiška prevencija. Mūsų jaunosios kartos nepagąsdinsi, išgąsdinti juos gali tik jų pačių suvokimas ir kritinis mąstymas. Gal geriau turėti mažiau prevencinių programų, bet konkrečiai orientuotų į tikslines grupes, akredituotų ir išbandytų nei tiesiog paskaitėlės. Prevencija nėra pigi, bet jei jau investuojame, ji turi būti kokybiška. Suprantu, kad tai nebus rytojaus rezultatas. Turime dirbti su vaikais, moksleiviais, studentais ir su jaunais žmonėmis. Galiausiai turime daugiau investuoti į tėvus, kurie dažnai lieka nuošaly. Be to, programos privalo būti orientuotos ir į skirtingas vietas. Faktas, kad narkotikų paplitimas atokiame kaime, kur gyvena praktiškai tik vyresnio amžiaus žmonės, su sostinės pasilinksminimo vietomis bus visiškai skirtingas. Todėl iššūkius turime spręsti realybės kontekste. Apskaičiavus bendrą narkotikų vartojimą suaugusiųjų visuomenėje, įskaitant ir senolius, ir jaunimą, jis du kartus mažesnis nei Europos. Todėl kartais atrodo, jog problemos nėra. Ji egzistuoja, tik reikia tiksliai išgryninti, kur.
- Vis pabrėžiate tęstinumą, tačiau pas mus gana dažnai situacija, net ir kalbant apie strateginius dokumentus pasikeičia su kiekviena nauja valdžia. Nesibaiminate, kad jūsų darbas bus perniek, kai po poros metų laukia nauji rinkimai?
- Politika turi būti formuojama įrodymais pagrįstomis žiniomis. Ilgalaikiai strateginiai dokumentai leidžia užtikrinti stabilumą, kurio labiausia ir trūksta šioje srityje. Garantuoti, kad kas nors jos nepakeis, būtų per drąsu, bet netikiu, kad noras turėti saugią ir sveiką visuomenę, galėtų kisti nuo tam tikrų politinių pažiūrų ar jėgų. Tai - bazinis dokumentas, brėžiantis esmines kryptis, ką reikėtų daryti ir kokie yra šiandienos iššūkiai. Tai - pagrindas. Nuoseklumo stokojama labiausiai, tačiau tai - ne tik mūsų šalies problema.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: