Specialistai sako, kad daug metų joks transliuotojas nėra per televiziją rodęs parolimpinių žaidynių Lietuvoje, nors mūsų kaimynai – latviai, estai, lenkai – nusiperka signalą ir tiesiogiai transliuoja šias žaidynes. Lietuvoje neįgaliųjų yra daugiau nei 8 proc., tačiau kartais atrodo, kad šių žmonių tiesiog nėra, mat apie juos nekalbama.
 
Neįgalieji sportininkai susiduria su įvairiausiais iššūkiais – jiems nesuteikiamos tinkamos sąlygos pasiruošimui prieš žaidynes, trūksta finansavimo, jų sveikatos būklę stebinčių medikų ir sportuoti padedančių trenerių, o vykstant į parolimpines žaidynes tenka rinktis tarp psichologo ir kineziterapeuto. Žinoma, visada pasirenkamas pastarasis, nors psichologinėms šių atletų kliūtims įveikti ne ką mažiau reikia ir kito specialisto pagalbos.
 
- Esate minėjęs, kad turite problemų su neįgaliųjų sportininkų klasifikacija. Kokius formalumus reikia įvykdyti, kad sportininkai patektų į žaidynes? – paklausėme Parolimpinio komiteto generalinio direktoriaus Gintaro Zavadckio.
- Jeigu neįgalusis nori sportuoti, vienas sudėtingiausių dalykų yra nustatyti klasę, kurioje jis gali sportuoti. Pradiniame lygmenyje nusprendžiama preliminariai. Jeigu norima vykti į tarptautines varžybas, be tarptautinės klasifikacijos neįgalieji sportininkai negali dalyvauti. Lietuvoje tokia klasifikacija nevykdoma, kai kuriais atvejais sportininkams pasiseka ir jų klasė patikslinama tik nuvykus į tarptautines varžybas.
 
Mums svarbu, ar žmogaus negalia dar leidžia jam sportuoti, ar ne. Neįgalumas skirstomas į kelias grupes: aklumas arba silpnaregystė, lengvo sutrikimo intelektas, cerebrinis paralyžius, amputantai, vežimėlininkai su stuburo pažeidimais. Problema atsiranda tuomet, kai negalia yra kombinuota ir reikia nuspręsti, kuriai klasei žmogus priklauso. Sunkumų iškyla, kai ateina naujas sportininkas, norintis dalyvauti varžybose, kadangi pirmiausia jis turi gauti klasę.
 
- Su kokiais iššūkiais susiduriate ruošdamiesi parolimpinėms žaidynėms?
- Neįgaliųjų sportininkų patekimas į sporto bazes yra didžiulė problema – ypač turintiems sunkią negalią. Anksčiau susiderinti sporto bazę ar treniruočių grafiką buvo žymiai paprasčiau, o dabar mums iš karto pateikia sąskaitą. Pavyzdžiui, kur treniruotis mūsų vieninteliam plaukikui Edgarui Matakui. Visi baseinai Lietuvoje išleisti, o mėnesiui už vieną takelį jau sumokėjome 800 eurų. Mums pasiūlė eiti treniruotis į ežerą, nes šiltas vanduo. Ar olimpiečiams buvo galima taip pasakyti?
 
Negaliu pateisinti ir to, kad E.Matakas treniruojasi aštuoniolikos metrų ilgio baseine, o plauks penkiasdešimties. Tokiomis sąlygomis neatsiras reikalingi įgūdžiai, kadangi jis aklas ir nemato, o reikia posūkį daryti. Mums buvo pasakyta, kad dėl vieno parolimpiečio baseine vandens nelaikys. Dirbu čia keliolika metų ir matau, kad požiūris labai stipriai pasikeitė. Anksčiau dar pavykdavo susitarti ir socialinis jautrumas buvo didesnis.
 
- Ar finansavimas yra pagrindinė jūsų problema?
- Mažėja norinčių sportuoti, kadangi sąlygos yra baisios. Kita vertus, kur žmogus turi sportuoti. Neįgaliųjų sporto klubas per metus gauna aštuonis tūkstančius eurų visai veiklai: bazei, varžyboms, aprangai, treneriams. Su tokiu metiniu biudžetu nieko neįmanoma padaryti – dar liepia susimokėti už salę. Tai kokius kalnus tas žmogus gali nuversti? Uždaras ratas – mažai žmonių, mažai pinigų sukasi, rėmėjams neįdomu. Nors šioms žaidynėms atsirado stiprių rėmėjų. Trenerių nėra arba juos pasamdo pusei etato.
 
Savivaldybė sako – mes taupome ir mums neįdomu. Pavyzdžiui, dabartinis mūsų treneris vyksta į žaidynes, o grįžus jo likimas neaiškus. Ar jis liks bedarbis? Mums buvo pasakyta, kad savivaldybė jį išlaiko iki žaidynių. Parolimpinės yra didžiausias sporto renginys neįgaliesiems. Ten nuvykti yra svajonė. Kad nuvažiuotumėme, verčiamės iš to, ką turime. Geriausiu atveju mums skiria dvejas užsienio varžybas prieš parolimpines žaidynes. Argi sveikieji į olimpiadą važiuoja buvę vos dvejose varžybose?

---

 
Komentarai
- Ilgametis parolimpietis ir Lietuvos sporto universiteto doc. dr. Kęstutis Skučas:

- Lėšų stygius neįgaliųjų sportui yra. Tai ypatingai jaučiasi pasiruošimo metu. Norėtųsi daugiau stovyklų, varžybų inventoriaus. Pavyzdžiui, turėjau problemų su vežimėliu. Įvykdžiau visus parolimpinius normatyvus, bet man niekaip nepavyko jo užsisakyti. Parolimpinis komitetas šiek tiek sukrapštė, bet nepakankamai, nes specialus sportinis vežimėlis nuotoliams važiuoti labai brangus. Taip pat problema ir trenerių apmokėjimas.
 
Gal sporto centras būtų ir per daug parolimpinei rinktinei, bet su neįgaliaisiais reikėtų dirbti daugiau. Tai vėlgi lėšų klausimas, nes specialistams nebūtų daug mokama, čia dirbama iš idėjos, o tokių žmonių rasti sunku. Be to, psichologo pagalba kai kuriems tiesiog būtina – ypatingai cerebrinio paralyžiaus ar galvos traumų atveju. Neįgaliųjų sporto sistema dar neveikia – trūksta valstybinio lygio dėmesio. Nėra strategijos, kaip nuo mažumės turinčius negalią arba tuos, kurie patyrė traumas vėliau, įtraukti į sportą.
 
Siekiame, kad būtų bent viena specialiai neįgaliesiems skirta sporto mokykla. Prieš žaidynes mūsų pasiruošimui visgi skiriama šiek tiek pinigų – dalyvavimą Europos čempionate apmokėjo Parolimpinis komitetas. Tačiau ne kartą teko važiuoti į tarptautines varžybas savo sąskaita vien todėl, kad pasiekčiau rezultatą ir prasimuščiau į Europos čempionatą.
 
Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro pirmojo stacionarinės reabilitacijos skyriaus vedėja Jūratė Kesienė:

- Bendradarbiauju su parolimpine rinktine daug metų, tačiau tik prieš žaidynes. Šiais metais vykstu kaip klasifikatorė, pakviesta Pasaulio neįgaliųjų tinklinio organizacijos. Lietuvoje neįgalusis sportininkas nėra prioritetas, todėl jiems nėra sukurta adekvačios sistemos. Pekino ir Londono žaidynėse su sportininkais vyko du gydytojai.
 
Be abejo, medicininio personalo jiems nepakanka, kadangi turi būti ne vien gydytojas. Būtinas visapusiškas medicinos personalas, padedantis atletams pasiruošti tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Kineziterapeutai ir psichologai būtini komandos sudėtyje. Tačiau tose žaidynėse, kuriose dalyvavau, tokio personalo nebuvo.
 
Kitų šalių parolimpinės delegacijos turi ir ne po vieną kineziterapeutą, kuris atlieka fizinius pratimus, jeigu reikia, taiko masažą ir teipavimą. Psichologų darbas yra svarbus, bet galbūt ne visada įvertinamas. Tokių specialistų pagalba reikalinga ne tik didžiųjų žaidynių metu – nuolatinė medikų priežiūra būtina visu pasirengimo laikotarpiu, trunkančiu ketverius metus.
 
Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytautas Vainys:

- Mūsų Parolimpinis komitetas dėl žemesnių rezultatų gauna mažesnį finansavimą. Kurtieji taip pat turi savo žaidynes, bet jų pasiekimai aukštesni, todėl jiems ir skiriama daugiau. Be to, parolimpiečių turime ženkliai mažiau nei kurčiųjų sportininkų.
 
Parolimpinį judėjimą finansuojame per tris atskiras organizacijas. Šių metų parolimpinio komiteto programai iš mūsų biudžeto buvo skirta 72 500 eurų. Dar nemažą dalį lėšų skiria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija per Neįgaliųjų reikalų departamentą. Parolimpiečių pasirengimu rūpinasi Neįgaliųjų federacija, kurios šių metų programai „Pasirengimas 2016-ųjų metų Rio de Žaneiro parolimpinėms žaidynėms ir neįgaliųjų sporto skatinamas“ skirti 122 800 eurų.
 
Neįgaliųjų sportininkų stipendijoms, kurios atitenka aukštus pasiekimus turintiems sportininkams, buvo skirta 15 723 eurų. Atsižvelgiant į parolimpiečių skaičių, nemanome, kad jiems skiriamas mažas finansavimas. Tačiau tai, kad parolimpiečių turime ne daug, yra visos sistemos trūkumas. Jie neturi tokių pačių sąlygų kaip olimpiečiai, kurie ruošiasi Lietuvos olimpiniame sporto centre. Parolimpiečių pasirengimas remiasi įvairiais sporto klubais, kurie pavaldūs savivaldybei, savo ruožtu skiriančiai etatą su neįgaliaisiais dirbančiam treneriui.
 
Sąlygos visgi nevienodos – neturime specializuotos vien neįgaliesiems pritaikytos sporto bazės, apie kurią vis kalbama. Kol kas tai tik neįgaliųjų sporto šakų federacijų pageidavimai, į kuriuos nėra atsižvelgta. Taip pat neturime parolimpinio sporto plėtojimo strategijos. Mūsų departamentas galėtų tokią strategiją patvirtinti, bet laukiame pasiūlymų iš Parolimpinio komiteto.
 
Neįgaliųjų sportą atskirai plėtoja ir Aklųjų sporto federacija. Skiriamas finansavimas golbolistams ir kitiems akliesiems sportininkams – šiais metais jie gavo 129 950 eurų. Valstybinėms aklųjų stipendijoms buvo skirta 64 558 eurų.