Hepatito C diagnostika atsilieka nuo estų ir latvių
www.lsveikata.lt
2017-07-27
Šiandien, ketvirtadienį, Valstybiniame mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centre Lietuvos gastroenterologų draugija ir Lietuvos infektologų draugija rengia konferenciją „Nacionalinė virusinio hepatito C kontrolės strategija: galimybės, iššūkiai, siekiai“.
„Neaišku, kas ir kaip turėtų rūpintis virusinio hepatito C prevencija, kontrole, pacientų gydymu ir stebėsena. Nėra net paprasčiausio nacionalinio sergančiųjų hepatitu C registro, kuriame būtų suskaičiuoti visi infekuotieji“, – teigia gastroenterologas profesorius Jonas Valantinas.
Kasmet pasaulyje ir Lietuvoje liepos 28-ąją minima Pasaulinė hepatito diena. Ši diena skirta atkreipti visuomenės dėmesį į virusinio hepatito infekciją ir su šia liga susijusias problemas, kurias patiria sergantieji, jų artimieji bei gydantys gydytojai. Visuomenės požiūris į dar prieš kelerius metus sunkiai pagydoma liga laikytą hepatitą C po truputį keičiasi. Naujos kartos vaistai, kuriais gydymą kompensuoja valstybė, leidžia pasveikti daugiau kaip 99 proc. pacientų.
Didžiausias dėmesys – diagnostikai
„Pasaulio sveikatos organizacijos užduotis - iki 2030 metų išgydyti visus ligonius. Tačiau tam juos visų pirma reikia surasti, nes liga yra besimptomė ir didžioji ligonių dalis nežino, kad serga“, – atkreipia dėmesį prof. Jonas Valantinas. Jis pažymi, kad pagal diagnozuojamų ligonių skaičių gerokai atsiliekame nuo estų ir latvių.
Nuo 1993 m. Lietuvoje išaiškinta tik apie 10–15 tūkst. ligos atvejų – medikų skaičiavimais, jų turėtų būti bene 3 kartus daugiau. Kaip vieną pagrindinių priežasčių, kodėl modernų gydymą užtikrinti galinčioje mūsų šalyje klostosi tokia situacija, prof. Jonas Valantinas įvardija koordinuotos valstybinės strategijos nebuvimą.
„Neaišku, kas ir kaip turėtų rūpintis virusinio hepatito C prevencija, kontrole, pacientų gydymu ir stebėsena. Nėra net paprasčiausio nacionalinio sergančiųjų hepatitu C registro, kuriame būtų suskaičiuoti visi infekuotieji“, – teigia profesorius.
Kita svarbi priežastis, kodėl išaiškinama tiek mažai ligonių - nepakankama hepatito C diagnostika pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. „Hepatito C diagnostika yra šeimos gydytojų rankose – tai jie turi atkreipti dėmesį į rizikos veiksnius, kurie būdingi užsikrėtusiems šia infekcija“, – pabrėžia Lietuvos Gastroenterologų draugijos pirmininkas prof. Jonas Valantinas.
Liga formuojasi lėtai
Kadangi hepatito C virusas plinta per kraują ir kitus organizmo skysčius, rizikos grupėms pirmiausia priskiriami intraveninius narkotikus vartojantys, kalinimo įstaigose buvę, homoseksualūs asmenys, taip pat – medicinos darbuotojai. Sovietinio režimo nemačiusiose Vakarų šalyse būtent šios gyventojų grupės sudaro didžiausią sergančiųjų hepatitu C dalį. O Lietuvoje situacija kiek kitokia: daug mūsų žmonių viruso aukomis tapo dėl tuo metu nesaugios medicinos ir kraujo donorystės.
Hepatito C viruso sukeliamos kepenų ligos formuojasi lėtai ir be požymių, todėl žmogus ilgus metus gali nė neįtarti, kad rimtai serga. Nustatyta, kad kepenų cirozė susiformuoja vidutiniškai per 25 metus, kepenų vėžys – per 30 metų. Prof. Limo Kupčinsko teigimu, apie pusė pacientų, Vilniaus ir Kauno klinikose laukiančių kepenų persodinimo, yra būtent sergantieji virusiniu hepatitu C.
Tarp kitko
Statistikos duomenimis, 20–25 proc. užsikrėtusiųjų hepatito C virusu suserga kepenų ciroze, o apie 7–8 proc. – kepenų vėžiu. Kadangi kepenyse nėra nervinių receptorių, lėtinei ligai pradėjus savo juodą darbą, žmogus nejaučia jokių skausmų. Dažniausiai vargina kitiems negalavimams klaidingai priskiriami simptomai, kurie gali būti patys įvairiausi: greitas nuovargis, silpnumas, siejamas su pablogėjusia dvasine savijauta, taip pat – odos bėrimai.
Komentuoti: