Vakar, trečiadienį, Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai tęsė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymus. Nors sveikatos apsaugos ministras labai norėjo juos pagaliau užbaigti, kito posėdžio metu vis dėlto teks sugrįžti prie šio įstatymo projekte „paliktų galų“.
Kol Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai svarstė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, tvarkiečiui Remigijui Ačui, panašu, buvo įdomesni kiti dalykai...
Pasiūlė išbraukti amžiaus apribojimus
Jei praėjusių posėdžių metu komiteto nariai vėlėsi į absurdiškas diskusijas, bandant nustatyti, kur yra moters gimda, šįkart buvo ginčijamasi, kokio amžiaus moterims turėtų būti taikomas pagalbinis apvaisinimas.
„Siūlome panaikinti apribojimus, kurie medikams, priėmus įstatymą, neleistų priiminėti medicina ir mokslu pagrįstų sprendimų. Pavyzdžiui, įsivaizduokite situaciją, kad pacientei reikia kelių procedūrų: viena pradedama, kai moteriai yra keturiasdešimt ketveri metai, bet ji būna nesėkminga. Antrąją procedūrą siūloma atlikti, kai moteriai yra keturiasdešimt penkeri ir vienas mėnuo. Taigi, antroji procedūra jai negalės būti atliekama. Dėl to, kad vienu mėnesiu jau per vėlu. Tai yra medicininiai terminai ir visiškai aišku, kad joks gydytojas nedarys pagalbinio apvaisinimo septyniasdešimties metų moteriai. Tad siūlyčiau panaikinti amžiaus ribas ir leisti spręsti medikams“, - teigė sveikatos apsaugos ministras Juras Požela.
„Bet palaukite, gerbiami kolegos, net ir jūsų prevencinėse programose yra nustatytas amžius, iki kada jos gali būti atliekamos moteriai, - replikavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė. – Pagalbinis apvaisinimas, manau, šešiasdešimties metų moteriai vargiai, ar bus atliekamas...“
„Bet jūs užkirsite kelią gauti antrą procedūrą pagalbinį apvaisinimą pradėjusiai moteriai, kuri bus keturiasdešimt penkerių metų ir vieno mėnesio. Ką darysime tokiu atveju? Mes būsime sumokėję valstybės pinigus, kuriuos jūs visą laiką pabrėžiate, už pirmą procedūrą. Antra procedūra gali būti sėkminga, bet jos nebus galima atlikti dėl to, kad mėnesiu pavėlavome“, - ginčijosi J.Požela.
Tiesa, komiteto salėje pasigirdo nuomonių, jog vis dėlto reikia įvertini natūralų moters reprodukcinį amžių ir jos galimybę išnešioti bei pagimdyti sveiką vaiką.
Kaip buvo siūloma, moters amžiaus ribos galėtų būti nurodytos, tarkime, iki penkiasdešimties metų. Įstatymo projekte įrašyta, jog Pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik pilnametei, veiksniai, sudariusiai santuoką ar įstatymų tvarka užregistravusiai partnerystę ir ne vyresnei kaip keturiasdešimt penkerių metų moteriai.
Toliau teigiant, kad vis dėlto reikia atsižvelgti į moters amžių, nes ir šešiasdešimt septynerių metų moteriai galima implantuoti embrionus pastimuliavus hormonus, bet nebūtinai moteris sėkmingai išnešios ir pagimdys kūdikį, į diskusiją įsitraukė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinio direktoriaus patarėjas profesorius Laimonas Griškevičius: „Medikai gal to nedarys, kaip jums atrodo?“
Jam pritarė komiteto narė Vida Marija Čigriejienė: „Man atrodo, kad kiekvienas specialistas pats spręs. Jis nori gerų rezultatų. Ir jeigu klinikos rezultatai bus blogi, į ją nesikreips nė vienas pacientas.“
Medikus „užpuls“ pensininkės?
Komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas irgi siūlė pritarti šiai pataisai ir išbraukti iš įstatymo projekto moters amžių: „Tai išties ne esminis dalykas. Kodėl iki keturiasdešimt penkerių? Kodėl ne iki keturiasdešimt aštuonerių? Kiekvienas protingas medikas, esant tokioms aplinkybėms, pasitars su kolegomis, padarys konsiliumą, ar yra moteriai dar kokių šansų susilaukti vaikų.“
O jeigu įstatyme nenurodžius amžiaus ribos, pacientės įgis teisę reikalauti bet kada atlikti pagalbinį apvaisinimą ir gydytojas neturės teisės atsisakyti?
„Manau, kad reikia palikti moters amžių, nes yra laikas vaikus gimdyti, yra laikas tapti močiute. Taigi, močiutėms jau nereikėtų gimdyti vaikų“, - sakė komiteto narys Remigijus Ačas.
Komentaras
Lietuvos akušerių ginekologų draugijos valdybos narys, mokslų daktaras Vytautas Klimas:
- Vertybinė nuostata priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu žmogui tai nepriimtina, jis to nedarys. Jeigu Rygoje leidžia, Lenkijoje leidžia, ką mes pasieksime neleisdami? Tiesiog mūsų mokesčių mokėtojų pinigai iš mūsų biudžeto nueis į kaimyninių valstybių biudžetą. Tam, kad ši procedūra nepriimtina, galite jį nors ir skatinti, jis jos vis tiek atsisakys. Bet kam ji yra priimtina, jis tuoj pat nuvažiuos į kitą šalį.
Komentuoti: