Kaip šiandien jaučiatės? Gerai. Puiku! Tad nepamirškite baigę darbus užsukti ir į Nacionalinio kraujo centro punktus bei pasidalinkit neįperkama dovana. Kodėl? Nes, kaip sako NKC darbuotojai, pošventiniu laikotarpiu kraujo komponentų atsargos senka, o norinčiųjų jas papildyti kur kas mažiau nei įprastai.
Ar susimąstėte, kas senkant kraujo atsargoms būna „pirmoji pagalba“? Gintautas – 22, Regina – 34, Lina– 29, Skaidra – 12, Rūta – 7, Danguolė - 10, Darius – 10 kartų, Rita – 12, Mindaugas – 11 kartų, Laura – 10, Diana – 13 - tokį atsakymą gavau pasiteiravus, ar centro darbuotojai, skatindami neatlygintiną kraujo donorystę, prisideda savo pavyzdžiu. Ir tai - tik kruopelė Nacionaliniame kraujo centre dirbančių žmonių. Jie - labai kuklūs. „Oi, nerašykite apie mane, aš gi jokių žygdarbių nedarau... Na, taip, dovanojau kraujo daugiau nei dešimt kartų. Kodėl? Nes jo reikia sunkiai sergantiems, juk tai gelbėja jų gyvybes. Dirbu slaugytoja, todėl puikiai žinau, kam ir kodėl reikia kraujo“, - telefonu sakė Nacionalinio kraujo centro darbuotoja Rita.
Dėl teiginio apie žygdarbius su ponia Rita turbūt galėtų pasiginčyti šešiametė Marija, dvylikametė Deimantė, ar neturėjusi laiko sirgti Raminta, kuriai įveikti ligą prireikė 150 donorų kraujo, Tomas, glostantis jau suaugusį sūnų ir bučiuojantis mylimą žmoną, kuriai gimdymo metu prireikė 27 kraujo donorų pagalbos. Tai tik kelios istorijos, kurių Herojai - kraujo donorai.
„Prieš penkerius metus pradėjęs dirbti kraujo centre tapau neatlygintinu kraujo donoru. Anksčiau apie tai nepagalvodavau, dabar požiūris pasikeitė, todėl ir draugus, ir artimuosius raginu tapti kraujo donorais. Tai - labai svarbu“, - sako Nacionalinio kraujo centro Panevėžio filialo vairuotojas ekspeditorius Darius Kaunietis.
Savo ruožtu Teisės ir valdymo skyriaus vedėja laikinai vykdanti Nacionalinio kraujo centro direktoriaus funkcijas Ignė Klangauskienė sako, jog jai be galo smagu, kad kolegos tokie vieningi. „Kaip vadovė labai džiaugiuosi, jog esame tokie solidarūs ir, kai reikia, susiburiame. Ačiū!“ - sako I.Klangauskienė.
Kelios istorijos
Nacionalinio kraujo centro Medicinos auditorė Diana Baliukonienė kraujo dovanojo 28 kartus:
- Tradiciškai tarpušvenčiu Nacionaliniame kraujo centre minima Draugų diena, jos nepraleidžiu, visuomet dovanoju kraujo. Anksčiau kraujo dovanojau dažniau, bent kelis kartus per metus, dabar - rečiau, tačiau bent kartą per metus privaloma. Kraujo centre dirbu daugiau nei trisdešimt metų, tad toks įprotis susiformavo natūraliai. Galima sakyti, nuo senų laikų čia tokios tradicijos: darbuotojai dovanoja kraujo, o atsitikus ekstra atvejams, labai greitai mobilizuojamės.
Draugams dažnai užsimenu apie neatlygintiną kraujo donorystę, paraginu pabandyti. Sakau, ateikit. Kartu ir sveikatą pasitikrinsit: pamatuos kraujo spaudimą, hemoglobino kiekį, patikrins ir dėl galimų infekcinių ligų. Vairuojantiems automobilį dar primenu, jog jie visuomet yra didesnės rizikos grupėje, mat įvykus avarijai, gelbėjant gyvybę gali prireikti ir donorų kraujo. Ypač žiemos metu tokių nelaimių pasitaiko kur kas dažniau. Todėl raginu pagalvoti ne tik apie kitus, bet ir apie save. Kodėl pati dovanoju kraujo? Niekuomet savęs to neklausiu, tiesiog duodu ir tiek.
Nacionalinio kraujo centro Panevėžio filialo donorų organizatorius Donatas Šniutė, 33 kartai:
- Dar būdamas labai jaunas pirmą kartą kraujo dovanojau kartu su bendramoksliais. Tiesiog sugalvojom ir davėm. Tada su Panevėžio filialo darbuotojomis įsikalbėjome, uždaviau daug klausimų, pamačiau, kaip viskas vyksta: nuo dūrio į pirštą iki kraujo paėmimo. Išsiaiškinau, kas daroma su krauju, kaip jis paruošiamas ir taip „užsikrėčiau“ donorystės virusu. Pradėjęs dirbti Nacionaliniame kraujo centre, iš arti pamačiau, kokios problemos kyla atsiradus kraujo komponentų trūkumui, kur kas aiškiau matau jų poreikį. Kai klausia, kodėl dovanoju kraujo, atsakau, o kas kitas, jei ne mes?
Be to, dirbu donorų organizatoriumi, todėl būtų nesąžininga raginti kitus dovanoti kraujo, o pačiam to nedaryti. Noriu padėti, ir kol galiu, kol sveikata leidžia, negaliu elgtis kitaip. Be to, asmeninė patirtis praverčia ir kalbantis su būsimais donorais, kurie turi įvairiausių klausimų, pradedant tokiais, kaip, ar skauda, ar po to bloga. Mielai pasidalinu tiek žiniomis, tiek ir patirtimi. Žmonės skirtingi, todėl ir apie donorystę su kiekvienu reikia kalbėti kitaip, nes pateikiama informacija turi būti suprantama, aiški, kad nekiltų jokių abejonių ar vietos interpretacijoms.
Galiu pasidžiaugti, kad dar nė karto nebuvo atvejo, kad sakytų: „Na, bernužėli, šiandien kraujo neimsim, nes hemoglobinas per žemas“, ir tikiuosi tokių žodžių neišgirsti. Kraujo centre dirbu penkerius su puse metų ir man smagu, kad Panevėžio apskrityje šaunūs donorai, kurie vos tik pamatę mūsų pagalbos prašymus atsiliepia nedelsdami. Kasdien matau gerus žmones ir tikiu, kad donorystė Lietuvoje turi gražią ateitį. Džiaugiuosi, kad auga dar geresnė karta, kuri nori padėti.
Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo vairuotojas ekspeditorius Andrius Gedaminskas, 17 kartų:
- Turiu prisipažinti, kad kol nepradėjau dirbti kraujo centre, į donorystę žvelgiau gana pasyviai. Per ketverius metus požiūris pasikeitė, stengiuosi visada pagelbėti. Dabar ir draugus paagituoju, tiesa, prikalbinti kraujo donorystei nelengva. Kaip ten bebūtų, vyrai labai bijo adatų. Kiti, tiesa, apie tai kalba juokaudami, pamatę mane sako: „O, vampyras ateina siurbti mūsų kraujo.“ Natūralu, žmonės su tuo nėra susidūrę, nelabai supranta, kodėl tai svarbu. Tačiau pastebiu, kad tampa tolerantiški. Štai vieną draugą prikalbinau tapti neatlygintinu donoru. Pradžioje alpdavo adatą pamatęs, o dabar nieko. Rodos, jau septintą kartą kraujo dovanojo. Sako, labai gerai besijaučiantis. Suprantama, padėti visada malonu, juolab žinant, kad poelgis kam nors išgelbėja gyvybę.
Nacionalinio kraujo centro Panevėžio filialo vadovė Rita Vaitkienė, 12 kartų:
- Kraujo centro darbuotojai kas kartą matydami, jog senka kraujo atsargos, neprašomi ateina ir dovanoja kraujo. Esu gydytoja, todėl dažnai bendrauju su donorais, atsakinėju į visus jų užduodamus klausimus. Kokie pasitaiko dažniausiai? Susiję su sveikata. Žmonės baiminasi, kad davę kraujo jausis blogai, negalės dirbti, nualps ir panašiai. Tačiau tokia savijauta dažniausiai priklauso nuo paties donoro psichologinio nusiteikimo. Kraujo centre dirbu labai seniai. Prisimenu, ir pati dovanoti kraujo ryžausi matydama, kad po to žmonės jaučiasi gerai. Tiesa, žmonės dar dažnai klausia, ar kuo nors neužsikrės. Tai neįmanoma, nes visos naudojamos priemonės yra vienkartinės. Kai kurie mitai vis dar gajūs, tačiau jų mažėja. Prie to galbūt prisidėjo ir mūsų darbas su būsimais donorais.
Vykstame į mokyklas, kalbamės su moksleiviais. Pamenu, prieš penkiolika metų kelis kartus darbuotojų iniciatyva buvome pakviesti į vaikų darželį, kur auklytės ir šeimininkutės dovanojo kraujo, o auklėtiniai joms dovanojo popierines gėlytes. Jau tuomet vaikams pasakojome, kad kraujo donorystė susijusi ne su skausmu ar baime, o su geru dalyku. Ir šiandien, kalbėdami su vaikais, sakome, jog dalintis galima ne tik saldainiais, žaislais ar pinigiukais, bet ir krauju, kuris tiems, kam jo reikia, yra gyvybiškai svarbus. Skaitome paskaitas, rengiame ekskursijas, supažindiname vaikus, kaip paruošiami kraujo komponentai. Žodžiu, investuojame į jaunąją kartą. Donorų kontingentas keičiasi, juos kur kas lengviau įkalbėti donorystei, jie sąmoningesni ir supranta kraujo donorystės svarbą.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: