„Įsivaizduokite, kad lietuviškų saldainių gamintojai parduotų sostinėje vienos kokybės ir sudėties saldainį, o Šiaurės Lietuvoje - kitokį saldainį tuo pačiu pavadinimu. Neturi taip būti, kad Senoji Europa mėgaujasi geresnės kokybės ar bent jau kitokios sudėties produktais“, - reaguodamas į šių dienų aktualijas piktinasi Seimo Ekonomikos komiteto narys Eugenijus Gentvilas (57 m.).
„Mes tikrai palaikysime tai, kas, mūsų manymu, realiai veda vaistų kainų mažinimo link. Bet ne per slaptuosius agentus, ne per šnipus ir ne per draudimus“, - Seimo Ekonomikos komiteto narys Eugenijus Gentvilas.
- Ar jus nustebino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos šokiruojantys tyrimo rezultatai, jog mes, lietuviai, vartojame gerokai prastesnės kokybės maisto produktus negu vokiečiai?
- Nenustebino. Dažnai išgirsdavai tautiečių pasisakymus, kad valgiau, tarkime, nutela sviestą arba gėriau kokokolą svetur ir skonis buvo visai kitoks. Dabar galima objektyviai įvertinti, kad didžiosios maisto pramonės korporacijos, pasirodo, užsiima tokiais negražiais dalykais. Argumentuodami, kad prisitaiko prie vietinių gyventojų skonio ir taip toliau. Kas įdomiausia, negali apkaltinti gamintojų klastojimu ar sukčiavimu, nes jie sąžiningai užrašo maisto produkto sudėtį tokią, kokia ji yra. Bet kiti produktai eina po tuo pačiu prekiniu ženklu, tačiau yra skirtingos sudėties, dažnu atveju – ir skirtingos kokybės. Pasirodo, su mumis elgiamasi kaip su antrarūšiais.
- Ar įžvelgiate mūsų Europos komisaro, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, kaltę?
- Būtent šalys narės gali išsakyti poziciją, atlikti gautų produktų tyrimus, pateikti objektyvius duomenis, tačiau šalis narė gali tik politiškai reaguoti. O realius veiksmus privalo atlikti Europos Komisija. Na, o komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, tai yra būtent mūsiškis Vytenis Povilas Andriukaitis. Jis privalo ruošti nurodymus ir vieningą Europos poziciją gamintojų atžvilgiu, kad pastarieji Europos Sąjungos šalių vartotojams neturėtų tiekti skirtingų sudėčių ir skirtingos kokybės produktų tuo pačiu prekiniu ženklu. Tai yra Europos komisaro atsakomybė. Nesigirdėdavo pono Andriukaičio pasakymų, kad, deja, čia yra problema. Ją iškėlė Junkeris (Europos komisijos pirmininkas – red.) Kiek Andriukaitis prisidėjo prie šios problemos iškėlimo, reikia atskirai analizuoti.
Mano manymu, dabar jo laukia sunkus darbas ruošti europinius dokumentus, kad tokie dalykai nesikartotų, nes tai yra gėda Europoje. Įsivaizduokime, kad kokių nors saldainių gamintojai Lietuvoje Vilniuje parduotų vienos kokybės ir sudėties saldainį „Meška šiaurėje“, o Šiaurės Lietuvoje - kitokį saldainį tuo pačiu pavadinimu. Neturi taip būti, kad Senoji Europa mėgaujasi geresnės kokybės ar bent jau kitokios sudėties produktais.
- Kaip vertinate šiuo metu vykdomą sveikatos apsaugos ministro politiką?
- Aš pastebėjau, kad ponas Veryga dar tikrai neįsijungė į svarbiausių problemų sprendimą. Tai yra, kova su smulkiąja korupcija sveikatos apsaugos sferoje. Per mažai girdžiu jį, kaip sveikatos apsaugos ministrą, visose sveikatos apsaugos sferose, o didžiausia koncentracija yra į tai, kad didinsime akcizus alkoholiui, kovosime prieš alkoholį ir alkoholikus. Matau jį kaip vienos krypties sveikatos apsaugos ministrą, kuris nepakankamai aktyvus kitose sferose.
Dabar jau būtų galima sakyti, kad aktyviau reiškiasi ir reguliuojant vaistų kainų – patvirtino sąrašą. Žiūrėsime, kokį tai duos poveikį kainoms. O iki tol kalbėjimas apie vaistų piginimą manęs neįtikino. Slaptųjų pirkėjų įteisinimas arba blokavimas mano paties pateikto projekto dėl leidimo prekiauti nereceptiniais vaistais mažmeninės prekybos vietose, įskaitant ir degalines. Tai Seime atmetė, bet dabar žiūriu, ponas Veryga šioje sesijoje numato teikti tokį pat analogišką savo projektą. Mes tikrai palaikysime tai, kas, mūsų manymu, realiai veda vaistų kainų mažinimo link. Bet ne per slaptuosius agentus, ne per šnipus ir ne per draudimus.
Labai norėtųsi plano ir realių veiksmų, kaip atkirsti farmacininkų įtaką medikams. Kartais tai yra korupcija – paskatinimai į įvairias tarptautines farmacininkų konferencijas, kongresus ir panašiai. Visi suprantame, kuo tai baigiasi – yra siūlomi vaistai būtent tų gamintojų, kurie pasistengė suteikti tokias paslaugėles. Ką ministras darys šioje sferoje, kad farmacininkai nediktuotų sąlygų medikams? Jeigu politikai pasiduotų tokiam diktatui, tokius siūlyčiau sodinti, bet medicinos sferoje, deja, tokie dalykai yra toleruojami. Kada ateis netolerancijos momentas, kada bus pasakyta: farmacininkų ir gydytojų santykiai neturi egzistuoti tokiais neleistinais būdais, kokiais egzistuoja dabar.
- Ką siūlote daryti su mažais medikų atlyginimais ir jų emigracijos mastais?
- Jeigu racionalizuosime lovų skaičių, gydymo trukmes, atsiskaitymą su medikais už suteiktas paslaugas, pamatysime, kad lieka pinigų. Tada medikų algos galės augti, iš dalies išsispręstų ir jų emigracija. Arba mūsų pačių medikams nebereiks lakstyti per penkias šešias darbovietes, kad užsitikrintų sau gerovę. Šiandien aš juos turiu pateisinti, nes, įsivaizduokite, jeigu kiekviena rajono ligoninė, turėdama lovas ir teikdama paslaugas, tarkime, kardiologines, neturi savo specialisto.
Tada samdo iš stambesnio centro kardiologą ir tas lekia kažkiek valandų padirbėti į regioną. Kad atlėktų, išsaugotų ligoninei kardiologines paslaugas, jam mokama neproporcingai daug. Šitaip medikas išsprendžia asmenines problemas, tačiau valstybės masteliu žiūrint, tai nėra racionalu. Geriau dirbdamas vienoje ar dviejose įstaigose užsidirbtų analogišką algą, bet tam reikia peržiūrėti smulkesnių ligoninių teikiamų funkcijų sąrašą. Manau, kad čia irgi yra reikalinga radikali, skausminga, nepopuliari reforma, ir kol kas nematau jokių sprendimų.
Dosjė
1983 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, specialybė – geografija. 1993 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją tema „Lietuvos glacigeninio reljefo epigenezės pagrindiniai bruožai“.
1983–1990 m. dirbo mokslinį darbą Mokslų akademijoje, 1993–1996 m. Klaipėdos universitete.
1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras.
1991–1992 m. Seimo seniūnas. 1997–2001 m. Klaipėdos miesto savivaldybės meras. 2001 m. kovo mėn. – liepos mėn. Lietuvos Respublikos ūkio ministras, 2001 m. birželio – liepos mėn. – laikinasis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. 2004-2009 m. Europos Parlamento narys, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 2009 m. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius. [1]
1993–2003 m. Lietuvos liberalų sąjungos narys, 1996–1999 m. ir 2001–2003 m. partijos pirmininkas. 2003–2004 m. Liberalų ir centro sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas. Nuo 2006 m. Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkas.
1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m., 2003–2004 m., 2007 m. (mandato atsisakė) ir 2009-2011 m. bei nuo 2011 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.
Laimėjo 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: