Pasak gydytojų endokrinologų, diabetas – tai ne tik angliavandenių apykaitos sutrikimas organizme. Tai – kompleksas progresuojančių ligų, lemiančių paciento gyvenimo kokybės pokyčius, ankstyvą negalią, darbingumo sutrikimus, gyvenimo trukmės mažėjimą. Tiesa, nepaisant pastangų, mokslinių ir ekonominių argumentų medikai sako, jog valstybė taupo nepamatuotai. Mat diabeto komplikacijos kainuoja dešimtimis kartų brangiau nei prevencija ir savalaikis gydymas. Tiesa, gydytojai turi planą, kaip situaciją pakeisti, klausimas tik, ar atsiras drąsių politikų, kurie tam ryšis.
Faktas:
• Lapkričio 14-ąją minima Pasaulinė diabeto diena. Pagrindinis jos tikslas – skleisti žinias apie cukrinį diabetą – klastingą, sunkią ir plintančią ligą.
• Lietuvoje vien registruotų pacientų, kurie sudaro tik pusę visų sergančiųjų šia liga, per pastaruosius 50 metų padaugėjo 25 kartus.
• Pagrindinė ligos problema – dėl pavėluoto ligos nustatymo atsiradusios komplikacijos, pakenkiančios įvairius organus ir sistemas. Įrodyta, kad antrojo tipo diabeto atveju komplikacijos pradeda manifestuoti praėjus 5 metams nuo ligos nustatymo, negydomo arba blogai gydomo. Antrojo tipo cukrinio diabeto diagnozė dėl „nebylaus“ ligos pobūdžio dažnai nustatoma pavėluotai – jau išryškėjus diabetinėms komplikacijoms.
Apie Nacionalinės diabeto programą, jos privalumus bei ekonominę naudą, diskutuojame su Lietuvos endokrinologų draugijos pirmininku prof. Antanu Norkum, LSMU Endokrinologijos klinikos ir instituto vadove, Vaikų endokrinologų asociacijos prezidente prof. Rasa Verkauskiene, LSMU Endokrinologijos klinikos Cukrinio diabeto laboratorijos vadove doc. Džilda Veličkiene, LSMU Endokrinologijos klinikos gydytojų endokrinologu dr. Jonu Čeponiu ir Utenos ligoninės gydytoja endokrinologe Audrone Vėlavičiene.
- Kovai su diabetu, tam, kad jis būtų anksti diagnozuojamas ir sėkmingai valdomas, atitolinant komplikacijas, skiriamas pakankamas dėmesys?
Prof. Antanas Norkus:
- Pastangų nebepakanka. Tris ketvirtadalius diabetui skirto biudžeto išleidžiame komplikacijoms gydyti. Ligos diagnozavimas vėlyvas, nes pacientas kreipiasi į gydytoją dažniausiai dėl diabetinių komplikacijų – širdies kraujagyslių ligų arba inkstų pakenkimo. Liga neišgydoma, tačiau ją galima valdyti, kontroliuoti. Tačiau problema ta, kad nėra realios nei pirminės, nei antrinės diabeto profilaktikos. Diabetas plinta, o mes nieko nedarome. Pavienių medikų pastangų nepakanka. Reikalingas valstybinis požiūris. Visuomenė labai mažai žino apie diabeto grėsmę, jo rizikos veiksnius, apie savalaikės ligos diagnostikos svarbą.
Dr. Jonas Čeponis:
- Neturime sisteminio požiūrio į ligos kontrolę. Gydytojo endokrinologo konsultacijos yra tik mažas segmentas visos pagalbos, kuri turėtų būti teikiama. Sergantis žmogus privalo turėti nuoseklų kontaktą su specialistu (nebūtinai gydytoju), kuris galėtų konsultuoti visais iškylančiais klausimais. Dabar gi pacientui kilus klausimams jis dažniausiai lieka vienas ir sprendžia juos kaip išmano. Pas šeimos gydytoją jis apsilanko kartą per tris mėnesius prasitęsti kompensuojamųjų vaistų, į endokrinologą kreipiasi kartą ar du per metus, jei ligos kontrolė bloga. Apie slaugytojas diabetologes nemaža dalis sergančiųjų apskritai nėra girdėję.
- Kokia specialistų komanda turėtų dirbti su žmonėmis kuriems gresia ar jau diagnozuotas diabetas?
Dr. Jonas Čeponis:
- Žvelgiant į užsienio šalis kur veikia pagalbos sistema, su pacientais dirba specialistų komanda. Visų pirma dietologas, kuris padeda pacientui spręsti visus klausimus, susijusius su mityba, sudaro specialią dietą. Antras specialistas – fizinio aktyvumo, kuris išaiškina ne tik kasdienius fizinio aktyvumo privalumus, bet ir sudaro pratimus, kuriuos pacientas gali atlikti namuose. Tai itin aktualu kalbant ne tik apie diagnozuotą ligą, bet ir esant prediabetui. Kai liga diagnozuojama, žmogui reikia paaiškinti, kaip teisingai matuotis gliukozės kiekį kraujyje, kada tai atlikti ir čia jau slaugytojos diabetologės vaidmuo. Kitas labai svarbus specialistas – motyvatorius, kuris skatina žmogų keisti gyvenimo būdą. Šią funkciją dažniausiai atlieka psichologai. Kiti komandos nariai gali keistis pagal paciento poreikius. Deja, mes tokios komandos neturime. Sakyti, jog duosime tabletę ir išspręsime visas problemas tėra tik savęs ir paciento apgaudinėjimas.
- Didžiuosiuose miestuose pagalba, tiek specialistų konsultacijos žmonėms yra prieinamos, o kaip regionuose?
Audronė Vėlavičienė:
- Situacija Utenoje pastaruoju metu pagerėjusi, eilių pas endokrinologus nėra. Tačiau problema ta, kad pacientai per retai ar pavėluotai siunčiami pas gydytoją endokrinologą. Nors žinome, kad tokių pacientų yra kur kas daugiau.
Šioje vietoje yra ir dar viena problema, tai šeimos gydytojų darbo krūviai rajone. Todėl natūralu, kad kartais yra tiesiog tęsiamas paskirtas gydymas, nepastebėjus rodiklių pokyčio ar paciento skundo, ar nuogąstavimo. O juk diabeto priežiūra - komandinis darbas. Mūsų komandoje pacientas, šeimos gydytojas, diabetologė, endokrinologas. Reikia nepamiršti ir paties paciento supratimo apie ligą, didesnės iniciatyvos, motyvacijos siekti geresnės kontrolės.
Utenoje yra slaugytoja diabetologė, kuri vykdo tik pacientų mokymo programą. Tiesa, vos pusdienį kartą per savaitę, nors poreikis yra ženkliai didesnis. Kol kas neturime galimybės vykdyti kojų priežiūros: atlikti gydomąjį pedikiūrą ir diabetinės pėdos priežiūrą.
- Susidaro įspūdis, kad šiuo metu veikianti sistema netenkina nei gydytojų, nei pacientų, bet ar turite planą, kaip situaciją būtų galima pagerinti?
Prof. Rasa Verkauskienė:
- Yra paruošta Nacionalinė diabeto programa, pagal Tarptautinės diabeto federacijos rekomendacijas. Pagrindinis dėmesys skiriamas pirminei, antrinei ir tretinei prevencijai. Pirminė prevencija – tai visuomenės švietimas, siekis skatinti sveiką gyvenimo būdą, fizinį aktyvumą, vengti žalingų įpročių, tokiu būdu sumažinant tikimybę diabetui atsirasti. Programoje siūloma pirminė profilaktika apimtų pagrindinių lėtinių ligų grupes, kurias būtų galima atitolinti per gyvensenos keitimą, šviečiant visuomenę. Tai yra labai plati veiklos sritis, reikalaujanti didelių ir finansinių, ir žmogiškųjų išteklių. Todėl jos įgyvendinime turėtų vienytis ne tik sveikatos apsaugos, bet ir kiti sektoriai, įskaitant socialinės apsaugos, švietimo ir mokslo, ūkio, ekonominės plėtros.
Antrinė profilaktika - tai ankstyva diagnostika, kuri leistų sumažinti komplikuoto diabeto atvejų. Nes šiandien tenka apgailestauti, kad dažnu atveju diabetas diagnozuojamas ištikus miokardo infarktui, atsiradus pakitimams akyse ar inkstuose. Anksti diagnozavę prediabetą, galėtume užkirsti kelią antro tipo diabetui arba atitolinti jo komplikacijų formavimąsi.
Skaičiai:
Nustatyta, kad 52 proc. pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu, mirties priežastis yra širdies ir kraujagyslių ligos, 11 proc. miršta nuo inkstų komplikacijų. 2 tipo diabetas numatomą gyvenimo trukmę sutrumpina iki 10 metų, 1 tipo – apie 20 metų. Lietuvoje diabetu serga kas 20-tas gyventojas. Netolimoje ateityje sirgti gali kas 10-tas.
Tretinė profilaktika - tai jau sergančių pacientų individualizuotas gydymas. Šiuo etapu, pasinaudojant šiuolaikine medicina, plačiu vaistų ir naujų technologijų arsenalu, parenkant kuo tinkamesnį gydymą, būtų siekiama geros ligos kontrolės bei sergančiųjų darbingumo išsaugojimu. Siekiant sustabdyti įsisenėjusių ligų leidžiančių sumažinti ūmių ir lėtinių komplikacijų dažnį, išvengti neįgalumo ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Šiuo metu turime daug inovatyvių vaistų, kuriuos prasminga skirti ligos pradžioje, kai kasa dar gyvybinga, nes jie ne tik reguliuoja glikemiją, bet ir apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Suprantama, kad valstybės lėšos yra ribotos, tačiau taupydami šiuo etapu ir laiku neskirdami reikiamo gydymo vėliau gydome komplikacijas: aklumą, amputuotas galūnes, neįgalumą, hopitalizacijas ir už tai mokame visi, tačiau nepasiekiame norimo rezultato.
Prognozės:
Prieš 25 metus pasaulyje šia liga sirgo apie 30 mln. žmonių, 2015 m. – jau apie 415 mln. Prognozuojama, kad 2030 m. cukriniu diabetu sergančiųjų skaičius pasaulyje išaugs iki 580 mln., o 2040 m. – net 642 mln. Apie 90 proc. naujai diagnozuotų atvejų yra 2 tipo cukrinis diabetas.
Gaila, kad diabeto programa vis dar nepradėta įgyvendinti nei Sveikatos apsaugos ministerijos, nei nacionaliniu lygmeniu. Nors praėjo jau keleri metai, bet net ir vaikams bei jauniems žmonėms, sergantiems pirmojo tipo diabetu vis dar nekompensuojamos insulino pompos, nors seniai įrodyta neabejotina jų nauda ligos kontrolei.
Doc.Džilda Veličkienė:
- Prieš metus kartu su endokrinologais iš Vilniaus Universitetinės ligoninės Santaros klinikų, šeimos gydytojais, SAM atstovais skyrėme savo laiką ir energiją, kuriant Diabeto programą. Buvo 3 pagrindiniai šios programos tikslai: įdiegti Lietuvoje pirminę, antrinę ir tretinę cukrinio diabeto prevenciją.
Jei norim realiai suvaldyti 2 tipo cukrinio diabeto epidemiją ir pakeisti esamą situaciją, turim veikti visomis kryptimis, vieningai, apjungiant ne tik SAM pastangas, bet ir įtraukiant kitas ministerijas, nes nei SAM, nei gydytojai nepajėgūs įgyvendinti visų prevencijos rūšių. Todėl mūsų siūlymas, kad programa taptų ilgalaike, valstybės sveikatos politikos formavimo prioritetu, nes visos taikomos priemonės leistų sumažinti nutukimo, sėslaus gyvenimo būdo, o kartu širdies ir kraujagyslių bei kitų lėtinių neinfekcinių ligų atsiradimo riziką, tačiau apčiuopiami rezultatai pradėtų ryškėti ne per kelerius metus, bet po ilgesnio laiko, sukūrus stabiliai veikiančią sistemą ir pradėjus kisti visuomenės narių mąstymui, įpročiams.
Prof. Antanas Norkus:
Tenka labai apgailestauti, kad programa jau trečius metus ekspertuojama Sveikatos apsaugos ministerijoje. Keičiasi vyriausybės, keičiasi Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės, tačiau projektas iš vietos nejuda. Mes suprantame, kad iš karto neįmanoma vykdyti programos nacionaliniu mastu, jei ji turėtų apimti ne tik sveikatos apsaugos grandį, bet ir kitus sektorius. Tačiau ji turėtų startuoti nuo sveikatos apsaugos sistemos ir pamažu tapti nacionalinė. Cukrinio diabeto profilaktika ir kontrolė gali būti efektyvi nacionaliniu lygiu. Žinoma, ji turėtų būti ilgalaikė ir tam turi būti skiriamos atitinkamos lėšos. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga net raštu yra pareiškęs, kad Cukrinio diabeto programa galėtų būti tvirtinama sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Laukiame.
Komentaras:
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga:
- Tyrimų duomenimis diabetas yra viena iš sparčiausiai plintančių ligų pasaulyje. Sergančiųjų skaičiaus didėjimas siejamas su populiacijos senėjimu, netinkamais mitybos įpročiais, mažu fiziniu aktyvumu bei nutukimu, žalingais įpročiais. Šios ligos komplikacijos sąlygoja sumažėjusį pacientų darbingumą, negalią, didesnį mirtingumą, blogesnę gyvenimo kokybę, taip pat – labai dideles išlaidas valstybei ir sergančiųjų šeimoms.
Todėl, siekiant apsaugoti žmones nuo šios ligos, nacionalinė diabeto programa būtų tikrai reikalinga. Tačiau reikia suprasti, kad tokia programa apima ne tik sveikatos priežiūrą, o nacionaliniu lygiu turėtų būti suderinami sveikatos, švietimo, sporto, transporto, miestų planavimo, energetikos, aplinkos apsaugos, finansų ir ekonominės plėtros, pacientų organizacijų, žiniasklaidos bei kitų sektorių veiksmai. Ši programa apimtų daugybę sričių ir pareikalautų ne tik didžiulių investicijų, bet ir tarpinstitucinio koordinavimo visos valstybės mastu. Atsižvelgiant į tai, greiti sprendimai yra neįmanomi ir apie tokią programą turi būti kalbama pasitelkus daugelį kitų valstybinių, nevyriausybinių įstaigų. Taip pat tokios programos vykdymui prireiktų papildomai keliolikos milijonų eurų per metus. SAM specialistai šiuo metu rengia pasiūlymą tokios programos sukūrimui, bent preliminarūs sprendimai galėtų būti daromi ateityje, viską labai gerai apsvarsčius, radus tam papildomų lėšų ir išgryninus projektą.
Komentuoti: