Saldūs pažadai 

Prieš prasidedant Rio parolimpinėms žaidynėms, Parolimpinio komiteto generalinis direktorius Gintaras Zavadckis „Lietuvos sveikatai“ teigė, kad sportuojančiųjų neįgaliųjų mažėja. Ir visai ne todėl, kad jų nėra, o dėl to, kad sporto bazės apgailėtinos. 
 
Maža to, G.Zavackio teigimu, ir treneriai su parolimpiečiais dirba už ačiū ar, tiksliau, iš geros dūšios. Juos, beje, ne tik prieš rinkimus savivaldybių galvos maitina pažadais, kad jau kitąmet tai tikrai bus atlyginimas. Tik tie kiti metai vis neateina. Dabar gi parolimpiečiams iškovojus du aukso ir vieną sidabro medalius, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė suskubo siūlyti premjerui Algirdui Butkevičiui dar kartą peržiūrėti nutarimą, kuriame aukšto meistriškumo sportininkams tarp sveikųjų ir parolimpiečių yra numatytos diskriminacinės premijos.

„Dar 2013 metais kreipiausi į Vyriausybę, atkreipdama dėmesį į šią problemą. Iki šiol niekas nepadaryta. Daugelyje šalių yra finansinė lygybė sportininkų premijavimo srityje arba skiriasi nežymiai, o Lietuvoje net 6–7 kartus skiriasi premijų dydžiai. Tiek olimpinių, tiek parolimpinių žaidynių dalyvių statusas vienodas, neįgaliųjų sportininkų indėlis į pergalę yra ne ką mažesnis, o kartais gal net didesnis. Todėl neaišku, kokiu pagrindu Vyriausybės nutarime yra įtvirtintos skirtingos premijavimo sąlygos, sudarančios galimybę sportininkams taikyti dvigubus standartus“ – teigė D.Mikutienė.

Savo ruožtu premjeras savaitės pradžioje pranešė kad parolimpiečiams premijos bus padvigubintos... Na, gal dar ne šiemet, nes tam nenumatyta biudžete lėšų, bet kitąmet. Klausimas tik ar viskas dėl premijų? O gal tai tik prieš rinkiminis triukas renkant karmos taškus? Savo ruožtu medikai sako, kad neįgaliesiems sportas yra būtinas, bėda tik kad jiems sportuoti nelabai yra kur.
 
Pasikeis kardinaliai

„Pamatysite, šį mėnesį požiūris į neįgaliuosius Lietuvoje pasikeis iš esmės. Iki rinkimų. - sarkastiškai šurmulį dėl parolimpiečių premijų vertina Lietuvos reabilitologų asociacijos prezidentas, Lietuvos sporto universiteto Atstatomosios fiziologijos ir reabilitacijos katedros profesorius Aleksandras Krikščiūnas. - Neįgaliųjų korta visuomet ištraukiama prieš rinkimus. O po rinkimų viskas grįžta į senas vėžes“.
 
Profesorius nebijo būti nepopuliarus ir sako, kad didžiausia bėda, jog Lietuvoje neįgaliųjų sportas prieinamas tik nedidelei grupei žmonių, iš kurių tikimasi pergalių ir medalių. O visi kiti, kurie neturi galimybių siekti medalių, yra pamiršti ir palikti gyvenimo paraštėse. „Lietuvos parolimpinis komitetas tuos pinigus, kurie skiriami neįgaliesiems, išleidžia tai nedidelei grupei žmonių – parolimpinės rinktinės nariams. Už borto likusiems neįgaliesiems gyvybiškai reikalingas sportas ir reabilitacija yra nepasiekiama“, - tiesiai šviesiai rėžia A.Krikščiūnas.  
 
Anot jo, hipokinezija arba sumažėjęs judėjimas neįgaliesiems sukelia hipodinamiją – jėgos trūkumą ir tuomet seka įvairios komplikacijos. Visos lėtinės ligos neįgaliesiems vystosi du tris kartus greičiau nei sveikiesiems. Todėl vien tam, kad neįgalūs žmonės būtų apsaugoti nuo plaučių komplikacijų, pragulų, depresijos ar nerimo, neįgaliųjų sportui turėtų būti skiriamas žymiai didesnis dėmesys.
 
„Žinote, ant palinkusio medžio visos ožkos lipa. Taip ir su neįgaliaisiais – prie jų kabinasi visos ligos. Todėl politiką neįgaliųjų atžvilgių reikėtų keisti iš esmės, kad ji apimtų ne tik parolimpiečius, kurių yra vos 13. Juk neįgaliųjų Lietuvoje – 200 tūkst. ir visiems jiems būtinas judėjimas, sportas, nes tai yra gyvybė. Būtina stengtis, kad dėmesys apimtų visus neįgaliuosius ir tai padaryti įmanoma. Parolimpiečiai yra geriausias pavyzdys, ką gali sportuodamas pasiekti neįgalusis“, - akcentuoja prof. A.Krikščiūnas.
 
Geras neįgalusis, kurio nematyti  
Pradėti reikia nuo mokyklų, kuriose neįgalų vaiką pirmiausia atleidžia nuo fizinio lavinimo, vadinasi, žmogus yra tiesiog „nurašomas“. O jam turėtų būti skiriamas individualus fizinis krūvis. „Žinoma, neatsibusime vieną kartą ir nerasime pasikeitusios situacijos.
 
Ją reikia keisti kasdien, kad ir nuo nedidelių dalykų. Bet pirmiausia turi keistis neįgaliųjų reabilitacijos ir sporto politika. Neįgaliesiems turi būti sudarytos sąlygos judėti, mąstyti ir bendrauti. Būtina pagerinti šių žmonių sociologizaciją“, - pabrėžia prof. A.Krikščiūnas. 

Jo teigimu, Lietuvoje egzistuoja neįgaliesiems skirta palaikomoji reabilitacija, bet kadangi finansavimas yra menkas, ja mažai kas pasinaudoja, nes ligoninėms neapsimoka tuo užsiimti. Nėra Lietuvoje ir specialiai neįgaliesiems skirto sporto ar reabilitacijos centro. Su neįgaliaisiais dirba pavieniai specialistai.

---

Komentaras
Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas:

- Neįgaliesiems sportavimas yra labai svarbi socialinė medicininė reabilitacija. Parolimpiečiai visiems kitiems neįgaliesiems tampa sektinu pavyzdžiu, žmones įkvepia nenuleisti rankų, nepasiduoti. Deja, sportuojančius neįgaliuosius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tuose neįgaliųjų sporto klubuose sportuoja saujelė, o didžioji dalis jų likimo brolių sėdi namuose, nes išeiti negali – daugiabučiai tam nėra pritaikyti
 
Lietuvos sporto medicinos centras stebi ir prižiūri sportuojančių sveikųjų ir neįgaliųjų sveikatą. Pagrindinis jų uždavinys – atlikti profilaktinius tyrimus, nes fiziniai krūviai gali neigiamai paveikti tiek sveiko, tiek neįgalaus žmogaus sveikatą. Todėl centro specialistai nuolat kontroliuoja ir stebi sportininkų sveikatos būklę.
Kurtieji ir aklieji nuolat ateina į centrą, tikrinasi ir gydosi, nes jie patys gali judėti. O neįgaliesiems su judamojo aparato sutrikimais tą daryti žymiai sunkiau.
 
Dabar vėl girdim tuos pačius pažadus, o situacija ne tik nesikeičia, bet blogėja. Bet gal tai ir yra stebuklas: kuo sąlygos blogesnės, tuo rezultatai – geresni? Tik, ar ilgai taip trauks sportininkai? Sporto rezultatai negali atsirasti lygioje vietoje – reikia sporto bazių, įrangos, žmonių, kurie galėtų dirbti ne tik iš entuziazmo, reikia ir aptarnaujančio personalo, trenerių, medikų, mokslininkų. Turi veikti visa sistema.