- Ar sunku miestui išsikovoti kurorto statusą?
- Miestui kurorto statusą gauti sunku. Tam reikia atitikti krūvas reikalavimų. Bet manau, kad tai yra teisinga, nes, kaip viename pasitarime buvo pasakyta, tuomet visą Lietuvą galėtume paskelbti vienu kurortu. Reikia turėti sąlygas, kad atvykęs užsienietis ar lietuvis suprastų, kodėl čia yra kurortas, o kodėl - ne. Kodėl patys kurortai nelabai nori, kad atsirastų daugiau tokių miestų? Ogi todėl, kad kurortams skiriama suma visąlaik yra vienodo dydžio. Jeigu atsiranda dar du ar trys kurortai, šiuo metu skiriami trys milijonai eurų dalijami jau ne keturioms savivaldybėms, o penkioms, šešioms, septynioms... Tada išvis gauni ašaras. Tai yra vienas kriterijų, kuris neskatina mūsų pritarti kurorto statuso suteikimui. Aš dažnai sakau, jeigu Neringai reikėtų nuo nulio tapti kurortu, mes to statuso turbūt negautume.

- Kokių uždavinių vedinas atėjote į Lietuvos kurortų asociacijos prezidento pareigas?
- Uždavinys „numeris vienas“ - kad Vyriausybės prioritetuose, ne tik deklaracijose, popieriuose, bet ir teisės aktuose Lietuvos kurortų infrastruktūriniai projektai turėtų pirmumo balus ir biudžetai būtų koreguojami. Reikia pripažinti, kad per tiek metų, kiek veikia įvairios biudžeto sandaros formulės ar metodikos, pagal kurias skiriamas finansavimas, kurortinėms savivaldybėms skiriamos sumos nedidėja. Įsivaizduokite, kiek mes papildomai sukūrėme infrastruktūrų, o pinigai, kuriuos gauname, yra dalinami iš vis didesnio takelių ar dviračių takų skaičiaus. Vadinasi, nukenčia kokybė. Mūsų nuomone, vienas euras, įdėtas į Lietuvos kurortą, valstybei iš karto atneša tris eurus. Taip pat sieksime, kad kurortų teikiamos paslaugos būtų reglamentuotos teisės aktais. Vyriausybės pasitarime pavyko pasiekti, kad artimiausiu metu būtų koreguojamas Turizmo įstatymas. Negali būti taip, kad kiekviena savivaldybė ir netgi kiekviena privati įstaiga teikdama vieną ar kitą paslaugą, pavyzdžiui, purvo procedūras, vadovautųsi savo sugalvotais kriterijais. Greičiausiai, Sveikatos apsaugos ministerija turi sukurti tam tikrą standartą, kurį atitikti būtų privaloma visoje Lietuvos teritorijoje vienodai.

- Gal į tai dėmesį atkreips dabartinė valdžia, kuri ypač akcentuoja sveikatingumo idėjas, nes atrodo, kad dirbate kone už įstatymo ribų?
- Iš tikrųjų yra kažkas panašaus. Žmonės pasaulyje vis labiau atsisuka į sveikatinimą, supranta, jog vaistai - neišvengiama nesveiko gyvenimo būdo pasekmė. Jeigu investuosime į savo kūną bei propaguosime sveiką gyvenseną, mums tablečių neprireiks. Bet žmogus turi žinoti, kur jis eina ir ką jis gauna. Pavyzdžiui, ar turėdamas aukštą kraujo spaudimą jis gali gultis į purvo vonią? Tam ir turi būti atliekami tyrimai. Dabartinė valdžia galėtų padėti tvirtą pamatą teisinei bazei, kitos valdžios galbūt įgyvendintų ir, žiūrėkite, mūsų vaikai ir anūkai jau galėtų gydytis ne tabletėmis, o gamtiniais ištekliais. O juos, beje, turime labai gerus. Visi žinome liaudies mediciną ir nuvykę į kitas šalis matome, kaip efektyviai išnaudojamas mineralinis vanduo, druskos, purvas, kadagynai, pušynai. Tik mes nesame to reglamentavę ir šio produkto parduoti negalime. Turime didžiulį turtą, kuris visiškai nenaudojamas.
Kaip žinia, reikia bent penkerių metų, kad kurortologinių tyrimų rezultatai būtų pradėti taikyti žmogui. Jeigu du tūkstančiai devintaisiais būtume reglamentavę, jau galbūt galėtume pasauliui pardavinėti mūsų gamtinių išteklių gydomąsias savybes.

-Turbūt didžiausias Lietuvos kurortų siaubas – visos turkijos, bet įvertinus kainas mūsų pajūryje, šios yra tiesiog neadekvačios...
- Jos yra visiškai adekvačios. Sutikime, kad Turkijos poilsio namų nereikia žiemą šildyti, į ką stipriai remiasi kaina mūsų kurortuose. Turkijoje saulė užtikrina ir šiltą vandenį. Taip pat supraskime ir teisės aktų skirtumus. Turkija - ne Europos Sąjunga, jiems nereikia laikytis maisto saugos ir veterinarinių reikalavimų. Jie viską kontroliuoja savo lygmeniu be milijono papildomų reikalavimų. Neringoje pastatą projektuojame dešimt penkiolika metų, tris kartus iš naujo reikia samdyti architektus, derinti. Tai - milžiniškos išlaidos. Iš vienos pusės Europos Sąjunga mums – nuostabus dalykas, o iš kitos – kaip ir peilis. Bet labiausiai, ko gero, ne Europos Sąjunga, o mūsų vietiniai teisės aktai perlenkia lazdą, kada kiekvienas departamentas ar ministerija prileidžia dešimtis įvairiausių teisės aktų, kurie vieni kitiems prieštarauja, ir negalime pastatyti namo. Įsivaizduokite, verslininkas pasiima paskolą ir penkiolika ar devyniolika metų bando pastatyti viešbutį. Tokia ta mūsų kainos matematika. Taip mes ir tampame jos atžvilgiu nelabai konkurencingi, tačiau kokybės, medicinos, kuri reikalui esant būtų suteikta, saugumo klausimais esame pirmoje vietoje. Kai atvažiuoja užsieniečiai, kurių šalyje yra dykumos ir smėlis, išsižioję vaikšto, matydami tiek miško ir tiek žalios spalvos.

---

Dosjė

Darius Jasaitis (g. 1973 m. lapkričio 3 d. Neringoje) – Lietuvos ir Neringos savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
1993–1994 m. VM UAB „Edita“ žvejys motoristas, 1994–2009 m. direktorius. 1995–1996 m. Kuršių nerijos nacionalinio parko miškų urėdijos darbininkas miškininkas.
Nuo 1995 m. Neringos savivaldybės administracijos kasininkas inspektorius.
2004 m. baigė Klaipėdos universitetą, mokytojas.
2006–2008 m. VšĮ „Pasienio žuvys“ valdybos pirmininkas.
Nuo 2008 m. UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ vadybininkas administratorius.
Nuo 2004 m. Darbo partijos, 2010 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Neringos skyriaus pirmininkas, narys. 2007–2011 m. ir nuo 2011 m. Neringos savivaldybės tarybos narys.
2013 m. išrinktas Neringos meru, perrinktas 2015 m. kovo 1d.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!