„Turi ateiti tas laikas, kai mokytojai drovėsis pasakyti, kiek uždirba tik todėl, kad atlyginimas bus šokiruojamai didelis“, - sako šalį supurčiusius streikus stebintis pedagogas, vienas KTU gimnazijos įkūrėjų ir buvęs ilgametis direktorius Bronislovas Burgis.
„Kokia tu mokykla, koks tu mokyklos direktorius, jei už tau skirtus pinigus brandaus kapitalizmo sąlygomis negali pats susirasti, kas tau padėtų išspręsti, pavyzdžiui, mokyklos kompiuterizavimo problemas? Kodėl kažkokie įslaptinti ekspertai turi nuspręsti, kad šita knyga yra vadovėlis, o šita – nėra? Rinka nuspręs!“, - vienas KTU gimnazijos įkūrėjų ir buvęs ilgametis direktorius Bronislovas Burgis.
- Ar „sergate“ už streikuojančius mokytojus?
- Ne, „nesergu“. Jei būčiau mokytojas ar gimnazijos direktorius, streikuočiau, o ne „sirgčiau“ už streikuojančiuosius. Mane stebina ir glumina mokytojai, kurie fotografuojasi prie mokyklų su plakatais: „Mes palaikome streikuojančius mokytojus“. Nereikia jų „palaikyti“, jie negriuvinėja! Arba tu streikuoji, arba nestreikuoji. Gudrauti gėda.
- Negaila tų nusižeminusių mokytojų, kurie tebetūno švietimo ministerijoje ir miega atsitemptuose miegmaišiuose?
- Deja, ministerijos patalpų užėmimas jokio visuotinio (ne tik mokytojų) rezonanso nesukėlė... Dabar mes, mūsų šalis, turi keistai atrodyti kitų šalių gyventojams: tai tiems ministerijos „okupantams“ beveik niekas nepritaria? Daugumai mokytojų viskas gerai? Kuo skiriasi tie, kurie įsikūrė ministerijoje, ir tie, kurie toliau jaukiai gyvena namuose ir dirba mokyklose? Kiek ten, toje Lietuvoje, švietimo profsąjungų? Nejaugi neturėtų būti tik viena? Jeigu Vyriausybė, Prezidentė taip vangiai reaguoja, gal tikrai tai mažareikšmis įvykis? Pamanyk, sulipo pro langą...
- Kažkoks veikėjas streikuojančius mokytojus netgi yra prilyginęs teroristams... Ką jūs į tai?
- Teroristai taikiai vienoje patalpoje kelias savaites negyvena. Teroristai turi įkaitų, dažniausiai neišvengiama aukų. Nusišnekėjo žmogelis...
- Kokias klaidas padarė buvusi ministrė Jurgita Petrauskienė?
- Didžiausia klaida buvo paskirti Jurgitą Petrauskienę ministre. Keista, kad valdžia po Audronės Pitrėnienės nieko nepasimokė. (Pitrėnienė atsisakė su manimi susitikti, o Petrauskienė budėtojams nurodė visai manęs neįleisti į ministeriją.) Kol dirbau gimnazijos direktoriumi, ministerijoje aplankydavau beveik visus naujai paskirtus ministrus. Reikėjo įsitikinti, ar mes dirbsime kartu, ar aš turiu dirbti savarankiškai. Antruoju atveju nepaklusdavau jokioms naujojo ministro komandoms. Kuo tai baigėsi, jūs žinote...
Kai ministre tapo arogantiška neišmanėlė Petrauskienė, nė mokyklos direktore nebuvusi, ir ėmėsi „tvarkyti“ (darkyti) planus, mokslo metų trukmę, valstybių egzaminų rezultatų klastotes, mokytojų darbo laiką ir darbo turinį bei daug kitų dalykų, laukiau, kol mokyklų vadovai pasakys: ne! Laukiau, kol „ne!“ pasakys profsąjungos, gimnazijų asociacija, gimnazijų vadovų asociacija, bet niekas nieko nesakė. Tik tada, kai ta ministrė nemokšiškai bandė pakeisti apmokėjimo tvarką, švietimiečiai sujudo. Pinigai rūpi. Bet kokia inercija! Ką visi dabar protestuojantys veikė nuo rugsėjo iki gruodžio?
- Kiek mokytojas, jūsų manymu, turi gauti į rankas? Sako, dabar jiems net gėda pasakyti, kiek šiuo metu uždirbantys.
- Turi ateiti tas laikas, kai mokytojai drovėsis pasakyti, kiek uždirba, nes atlyginimas bus šokiruojamai didelis. Mokytojai gi kuklūs žmonės... Per ilgai jie kentė patyčias, per ilgai.
Dabar suprantama, premjeras teisus, vienu mostu atlyginimų negalima padvigubinti (o reikėtų!). Pirma reikia rasti, iš kur paimti pinigų. Dabar jokiu būdu negalima švietimui skirti lėšų kituose baruose dirbančių žmonių sąskaita. Kiltų nauji maištai, gal net riaušės.
Lėšų yra švietimo sistemoje. J.Petrauskienė, neabejoju, nė vienam mokytojui nepasakė: „O tu žinai, kiek aš gaunu? Katino ašaras!“
Vadinasi, pirmiausia siūlau sumažinti atlyginimus švietimo ministerijos vadovams. Tai tikrai būtų katino ašaros, jei padalytume visiems mokytojams.
Reikia nedelsiant išnaikinti visas prielipas prie ministerijos: NMVA, UPC, ŠMPF, ŠAC, VSF, SKVC, MOSTA, MITA, KPMPC ir dar kelis tuzinus panašių darinių. Kokia tu mokykla, koks tu mokyklos direktorius, jei už tau skirtus pinigus brandaus kapitalizmo sąlygomis negali pats susirasti, kas tau padėtų išspręsti, pavyzdžiui, mokyklos kompiuterizavimo problemas? Kodėl kažkokie įslaptinti ekspertai turi nuspręsti, kad šita knyga yra vadovėlis, o šita – nėra? Rinka nuspręs! Kodėl Nacionalinis egzaminų centras už VBE užduočių sudarymą moka penkis tūkstančius ar net daugiau eurų kažkokiems įslaptintiems žinovams?
Mažiausiai keturiasdešimt milijonų eurų švietimui liktų, jei atleistume tuos šešis tūkstančius mokytojų. Girdėjote, tik išeidama J.Petrauskienė paminėjo, kad tiek mokytojų valstybei nereikia. Toks ministrės elgesys – niekšybė.
Dar milijonus eurų sutaupytume, jei susitartume: arba švietimo ministerijos nereikia, arba miestų ir rajonų švietimo skyrių nereikia. Kodėl niekas iš streikuojančiųjų nekalba, kad yra ne viena valstybė, kurioje nėra švietimo ministerijos? Duokite pavyzdžių, kaip tos valstybės susitvarko.
Konkrečiai: nuo 2019 metų sausio pirmos dienos kiekvienas etatą (18 pamokų plius 18 valandų papildomam darbui su mokiniais, darbų taisymui, pasiruošimui pamokoms, renginių organizavimui ir kt.) gavęs mokytojas „į rankas“ turi gauti 1200 eurų. Nėra pinigų – pasiskolink, Vyriausybe.
Nuo 2020 metų sausio pirmos dienos už etatą „į rankas“ turi būti mokama bent 1500 eurų.
- Kaip galvojate, į ką išsirutulios mokytojų streikas ir ar jis duos apčiuopiamų rezultatų?
- Rezultatas bus, bet jis didelio džiaugsmo nesukels, didelių permainų mokytojai nepajus. Labai priklausys nuo to, kas bus naujasis ministras. Niekas iš esmės nepasikeis, kol nebus atlikta objektyvi mokytojų atestacija, kol nebus sutvarkytas mokyklų tinklas, kol nebus normalizuotas moksleivių skaičius klasėse ir kol mokytojams nebus pasakyta „Mes jumis pasitikime. Dirbkite!“
- Visgi, dabartiniai politikai turėjo savo mokytojus. Ar įsivaizduojate, kaip dabar turėtų jaustis kad ir premjero Sauliaus Skvernelio mokytojai?
- O kaip turėtų jaustis Rolando Pakso mokytojai? Eligijaus Masiulio mokytojai? Ne, nepavyks dabar atskirti tų mokytojų, kurie kadaise „sugadino“ į valdžią atėjusius, ir tų, kurie nuoširdžiai dirbo, bet nepajėgė pasipriešinti, pradėjus siausti permainų vėjams.
-Ar mokytojo profesija taps prestižinė, kaip buvo žadama ŠMM programoje?
-Mokytojo profesija bus prestižinė tik tada, kai į mokyklas ateis tik prestižiniai žmonės. Tokie žmonės, kuriais nuo pirmos klasės suolo gėrėjosi maži ir dideli. Iki 2025 metų galime tik priartėti prie tos svajonės.
Dosjė
Bronislovas Burgis (g. 1949 m. gruodžio 12 d. Paminiejų kaime, Plungės rajonas) – Lietuvos pedagogas, Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas, vienas iš KTU gimnazijos (KTUG) įkūrėjų ir ilgametis jos vadovas (1989−2014 m.), matematikos mokytojas, buvęs IT žurnalo „Kompiuterija“ redaktorius.
Baigė studijas Kauno politechnikos institute (KPI).
1978 m. gruodžio 1 d. KPI apgynė mokslų kandidato disertaciją „Skaitmeninių struktūrų suskaidymo gedimų diagnostikos efektyvumo padidinimui metodų sukūrimas ir tyrimas“, technologijos mokslų daktaras.
Iki 2008 m. buvo žurnalo „Kompiuterija“ vyr. redaktorius. Kauno technologijos universiteto Fundamentaliųjų mokslų fakulteto Taikomosios matematikos katedros docentas (iki 2013 m.), nuo 2013 m. – dėstytojas valandininkas.
2014 metais KTUG moksleivės tėvų iniciatyva B. Burgio atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas – veika kvalifikuota pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį.
2014 m. gruodžio 5 d. pasitraukė iš KTUG direktoriaus pareigų. 2016 m. gegužės 6 d. Kauno apygardos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: