Pablogėjo diagnostika?
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) atsiųstame pranešime rašoma: „Lietuvoje per septynis šių metų mėnesius ŽIV infekcija diagnozuota 88 asmenims (69 vyrams ir 19 moterų). Tai 1,6 kartų mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį (pernai – 142)“.
 

„Užregistruotas atvejo skaičius dar nėra reali situacija. Reikėtų pasižiūrėti, kiek per tą patį laikotarpį buvo atlikta tyrimų dėl ŽIV infekcijos ir kiek ištirta per tą laikotarpį švirkščiamųjų narkotikų ar kitos populiacijos vartotojų. Gali būti, kad tiesiog nebuvo tiriama. Įsivaizduokite, jei laisvės atėmimo vietose per metus neištirsite nė vieno kalinio, nebus ir nė vieno užsikrėtusio ŽIV atvejo“, - sako asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.

 
Blizgančiais skaičiukais ULAC statistikoje nusistebėjo ir Lietuvos infektologų draugijos valdybos narys gydytojas infektologas prof. habil. dr. Arvydas Ambrozaitis.
„Jei mažesnis naujų atvejų skaičius, vadinasi, arba iš tikrųjų sumažėjo, arba galbūt pablogėjo diagnostika. Nesame tikri, kad visi užsikrėtusiųjų atvejai registruojami. Tik tuomet, kai žmogus pasitikrina ar suserga kokia nors lytine infekcija, galime diagnozuoti žmogaus imunodeficito virusą. Tad, kiek tarp mūsų vaikšto žmonių, kurie užsikrėtę, bet liga nediagnozuota – negalime pasakyti. Statistika ne visada atspindi realybę.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras yra šios srities ekspertai ir jie turėtų aiškinti, kaip čia iš tikrųjų yra“, - sakė profesorius.
 
Beda į laisvės atėmimo vietas
Pasak ULAC Švietimo ir komunikacijos skyriaus vedėjo Zigmo Nagio, didžiausias - daugiau kaip tris kartus, ŽIV infekcijos sumažėjimas šiemet per septynis mėnesius, lyginant su pernai tuo pačiu laikotarpiu, stebimas laisvės atėmimo vietose.
„Priminsime, kad pernai pagal ŽIV plitimo būdą laisvės atėmimo vietose daugiausiai naujų ŽIV atvejų nustatyta tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų.
Galima daryti prielaidą, jog tokiam sumažėjimui įtakos turėjo laisvės atėmimo vietose taikytos narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos priemonės bei dar pernai III ketv. pradėtas įgyvendinti teisės aktais patvirtintas naujas ULAC medikų siūlymas nedelsiant pradėti gydyti ūminį ŽIV infekcijos sindromą visiems ką tik užsikrėtusiems ŽIV nuteistiesiems. Taip pat sustiprintas nuteistųjų švietimas ŽIV prevencijos klausimais“, - rašoma jo pateiktame atsakyme, tiesa, taip ir nenurodęs konkrečiai, kas tai yra per priemonės. Jau seniai kalbama apie tai, kad įkalinimo įstaigose nėra nei švirkštų, nei metadono.
 
Visgi, net taikant gydymą, kurio efektas pasireiškia po kelių mėnesių, kai viruso koncentracija sumažėja ir jis tampa neužkrečiamas, per tokį trumpą laikotarpį sunku tikėtis pasakiškų rezultatų, kuriuos skelbia ULAC.
„Bet minėtas gydymo protokolas priimtas vasario mėnesį, tad irgi negalėjo lemti tokių greitų pasiekimų. Tai galima stebėti po kelerių metų, bet ne per pusmetį ar per keletą mėnesių“, - nusistebėjo S.Kulšis.
Pasak prof. A.Ambrozaičio, jei iš tikrųjų norime sumažinti užsikrėtusiųjų skaičių, svarbu įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos siūlomą programą: iki 2020 metų pasiekti, kad 90 proc. su ŽIV gyvenančiųjų žinotų, jog yra užsikrėtę, 90 proc. šių žmonių būtų skiriami reikiami vaistai ir 90 proc. šiuos vaistus gaunančių žmonių gydymas būtų efektyvus, t.y. pasiekta neišmatuojama virusų koncentracija.
 

„Vienas geriausių ŽIV infekcijos plitimo prevencijų - efektingas gydymas, kai nuslopinama viruso koncentracija ir žmogus jau nebėra infekcijos šaltinis. Jis negali užkrėsti sveikų žmonių, tai yra nebeplatina ligos sukėlėjo. Toks ir yra pagrindinis uždavinys. Jei šiuos tikslus pasiektume, infekciją iš tikrųjų būtų galima lengvai suvaldyti“, - sako gydytojas infektologas prof. habil. dr. Arvydas Ambrozaitis.

 
Apsunkintas kelias
Pasak „Demetra“ vadovės S.Kulšis, itin aukšti ŽIV ištyrimo barjerai rizikos grupėms. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas neturi teisės tirti dėl ŽIV, tai gali daryti tik medicinos darbuotojas.
„Kelias apsunkintas nuo ŽIV ištyrimo greitaisiais testais iki patekimo į infekcinę ligoninę. Gavus ŽIV testo teigiamą rezultatą, jį dar reikia patvirtinti laboratoriškai. O gavus patvirtinimą iš laboratorijos, turi eiti pas šeimos gydytoją, kuris išrašo siuntimą pas antro lygio specialistą – gydytoją infektologą. Šis vėl paima patvirtinimui kraujo bei pagal gydymo protokolą atlieka papildomus tyrimus. Tik po antro vizito pas infektologą pradedamas gydymas. Toks ilgas kelias – ir laiko, ir resursų švaistymas“, - sako S.Kulšis.
 
Pasak nevyriausybininkų, lakstant tarp laboratorijos, šeimos gydytojo ir infektologo gali užtrukti ir keletą mėnesių. Iš medikų akiračio užsikrėtęs asmuo per tą laiką gali dingti kaip į vandenį.
„Jei žmogus pirmą, antrą kartą pateks pas infektologą, gali nebegrįžti trečią, ketvirtą ar penktą kartą. Kaip jį išlaikyti gydymo procese? Kas tuo turėtų rūpintis? Kad būtų pasiektas gydymo efektyvumas, reikia reguliariai gerti vaistus, stebėti, ar nėra pašalinio poveikio ir po šešių mėnesių matuoti, kaip kinta ŽIV viruso rodikliai. Tik po tam tikro laikotarpio, kai gydymas efektyvus, o rezultatai tikrai geri (tai yra žmogus pasiekė neišmatuojamą viruso kiekį kraujyje), konstatuojama, kad gavęs teisingą ir tikslingą gydymą jis neperduos infekcijos kitiems“, - sako S.Kulšis.
 
Pacientų atstovai siūlo, kad tokiems pacientams tęsiant gydymą reikėtų labiau įtraukti šeimos gydytojus - tokiu būdu palengvinant infektologų darbo krūvius.
Juolab kad nemaža dalis pacientų atvyksta iš rajonų, o užsiregistruoti pas antrinio lygio specialistą - gan sunku.
„Dabar šeimos gydytojas tik išrašo siuntimą antro lygio specialistui gydytojui infektologui, jokių papildomų tyrimų, susijusių su ŽIV infekcija, neatlieka. Siuntimas galioja trisdešimt dienų. Vadinasi, per tą laiką turi suspėti užsiregistruoti pas infektologą, kad gautum antrinio lygio konsultacijas.
Bendradarbiaudami su gydytoju infektologu turime „žalią koridorių“: nustačius teigiamą atvejį pacientą iš karto registruojame vizito pas gydytoją. Pirmadienis yra naujokų diena. Bet tai yra mūsų pacientai, kuriuos nustatome ir kurie dalyvauja mūsų programoje. Visi kiti turi praeiti visą ilgą kelią“, - sako S.Kulšis.

---

 
Komentaras
Sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis patikino, kad sergantieji ŽIV tikrai nėra užmiršti:

- Turime labai plačią viziją: bendradarbiaujame su Kalėjimų departamentu, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijomis. Norime plačiai apimti visą šį klausimą, kad kiek įmanoma daugiau žmonių turėtų galimybę pasitikrinti bei juos pritrauktume pasitikrinimams. Kad žmonės, pradėję gydymą, nedingtų iš mūsų horizonto, kas mus ypač jaudina.
Žiūrime į visus žmones, kurie potencialiai gali būti pavojingi ir atsiduria rizikos grupėje. ŽIV/AIDS problema mus žlugdo kalėjimuose. Dabar jau su Kalėjimų departamento direktoriumi kalbamės, artimiausiu metu vėl susitinkame (nesakysiu, kada, bet labai greitai) su Vidaus, Teisingumo ministerijų atstovais, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovu. Kalbėsime, kaip mums pradėti bendradarbiauti, kad šią problemą galėtume suvaldyti ir ją likviduoti. Kalėjimai – vieni statistiką mums gadinančių įstaigų.

---

 
Nesusipratimas
Nevyriausybininės organizacijos atstovai prašo paaiškinti: kodėl policijos pareigūnai iš švirkščiamųjų narkotikų vartotojų atima nepanaudotus supakuotus švirkštus ir akivaizdžiai prie jų sulaužo ar sutraiško koja? Juk tai yra naujas daiktas – supakuotas švirkštas, kuris nupirktas už valstybės lėšas. Švirkštų dalinimas yra viena žalos mažinimo programos dalių, kad būtų sumažintas ŽIV ir hepatito C plitimas ir ateityje būtų išvengta šių ligų gydymo kaštų.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!