Išsigelbėjimas mamoms ir tėčiams
Lietuvoje apie asmeninio asistento poreikį dar tik pradedama kalbėti garsiai, o pažangiose šalyse jų akivaizdžia nauda jau seniai neabejojama. Šalia neįgaliojo, kuris turi gilius kompleksinius raidos sutrikimus, visą laiką būna pagalbininkas – kaip dabar mama arba tėtis, kurie padeda apsirengti, susitvarkyti buityje, jei to reikia, susiruošti į mokyklą ar į darbo centrą.
 
„Ne visi tėvai pajėgūs nusamdyti tokius specialistus, nes vienos valandos savikaina yra penki eurai. O vidutiniška jau gera slaugos pašalpa neįgaliajam kas mėnesį, vadinamoji specialiųjų poreikių kompensacija - apie du šimtai aštuoniasdešimt eurų. Tai, sakykite, kiek valandų galima įpirkti? Juk už tuos pinigus dar reikia ir higienos priemones, ir vaistus įsigyti, apmokėti už dienos centrą“, - sako neįgalų sūnų auginanti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova.
 
Moteris atvirauja, jog susirgusi arba turėdama vykti į komandiruotę, griebiasi už galvos: kam patikėti neįgalų sūnų? „Mano sūnui - trisdešimt septyneri. Jam reikalinga pagalba dvidešimt keturias valandas per parą. Jei susergu arba turiu vykti į komandiruotę, kreipiuosi į šeimos narius, draugus arba kolegas organizacijoje. Tuomet jie suka galvą, kaip man bent porai valandų atsiųsti žmogų, kuris prižiūrėtų sūnų“, - pasakoja D.Migaliova.
 
Anot jos, būtų gerai, jei Lietuva pradėtų bent nuo dvidešimties tūkstančių tokių asistentų, kuriems tereikia išklausyti šešiasdešimt akademinių valandų mokymus apie specialiuosius poreikius. „Labai daug kalbama apie politinius sprendimus, kad mes turime teikti paslaugas bendruomenėse, kad turi būti kuriamos alternatyvos institucinei globai, o ir toliau pagrindinės investicijos tenka didelėms socialinėms globos įstaigoms. Net ir dabar socialinės globos įstaigų pertvarka sustojusi, viskas vyksta tik „popieriuje“ ir realiai nieko neįgaliųjų labui nepadaryta“, - apgailestauja neįgaliesiems atstovaujančios organizacijos vadovė.
 
Traktuojama kaip prabanga
Fizinę negalią turintis parlamentaras Justas Džiugelis, kaip pats sako, neišsiverstų be asistento pagalbos. Negalėtų nei dirbti, nei užsiimti mėgstama veikla. Asistento paslaugomis vyras naudojasi nuo šešiolikos metų ir suskaičiuoja bent keturis, kurių paslaugomis teko naudotis ilgėliau.
„Dabartinis asistentas su manimi būna darbo dienomis nustatytomis valandomis. Kai yra normalus režimas, įmanoma susirasti pagalbininką. Sudėtingiau, jeigu neįgaliajam pagalbos reikia ir vakare, ir naktį. Tuomet iš tiesų sunku rasti žmogų, kuris galėtų prižiūrėti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę“, - sako J.Džiugelis.
 
Anot jo, asmeninių asistentų geroji patirtis yra Vokietijoje, Skandinavijos šalyje. „Mano žiniomis, Norvegijoje dirba šešiasdešimt tūkstančių tokių specialistų. O Lietuvoje jie turėtų atsirasti kaip įmanoma greičiau, nes šiuo metu pagalba yra tik institucinė. Tai yra globa, slauga ir visos paslaugos teikiamos institucijose. Alternatyva yra socialiniai darbuotojai, deja, jie neaprėpia dažniausiai neįgaliam žmogui reikalingų paslaugų.
Kaip tik praėjusią savaitę savivaldybėms išsiunčiau oficialų užklausimą. Juk kiekviena jų geriausiai žino, kiek pas juos gyvena specialiuosius poreikius arba sunkią negalią turinčių žmonių. Tik gavus oficialias statistikas būtų galima pasakyti, kokią įtaką jų kompensavimas turėtų valstybės biudžetui.“
 
Dabar asmeninių asistentų paslaugos dažniausiai teikiamos privačiai. Jos yra labai brangios arba prastos kokybės. „Dar yra ir mentaliteto klausimas, nes dažnai žmonės į tokį darbą žiūri kaip į antrarūšį arba nevertą dėmesio. Mano manymu, nėra tokių darbų, kurie būtų antrarūšiai arba nemadingi“, - sako J.Džiugelis.

Anot jo, asistento paslaugos – ne prabanga, o būtinybė negalią turinčiam asmeniui. Tai yra reikalinga ne tik neįgaliam žmogui, bet ir tėvams, auginantiems neįgalų vaiką, kad tokios šeimos neiširtų ir turėtų laiko pabūti darnoje. „Reikia suvokti, kad ilgą laiką valstybė taupė didžiulius pinigus būtent šeimų, auginančių vaikus su negalia, sąskaita. Kai tik šeimoje gimsta neįgalus vaikas, mama „iškrenta“ iš darbo rinkos.Tačiau ji dirba beveik dvidešimt keturias valandas per parą, nepaisant to, kiek vaikui yra metų. Tai yra neteisinga. Valstybė privalo tokiomis šeimomis ir žmonėmis pasirūpinti“, - įsitikinęs J.Džiugelis.

---

 
Komentaras
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovė Rasa Kavaliauskaitė:

- Asmeninis asistentas yra apibrėžtas tik Socialinių įmonių įstatyme, kur neįgaliems žmonėms priskiriami darbo asistentai. Dažniausiai padėti kurtiesiems arba akliesiems. Visai kas kita, jei asmeninis asistentas yra reikalingas žmogui slaugyti ir jį prižiūrėti dvidešimt keturias valandas per parą. Tokių specialistų poreikis itin didelis. Žmonės, kuriems reikalinga tokia pagalba, dažniausiai turi sunkias kompleksines negalias.
 
Asmenis asistentas padėtų ir pačiam neįgaliajam, ir šiek tiek atpalaiduotų tėvus arba globėjus, kurie juo rūpinasi. Aišku, socialiniai darbuotojai irgi tiktų tokiam darbui, bet, aš manyčiau, kad Lietuvoje išvis nėra tokio asmeninių asistentų statuso. Užsienyje tokie specialistai yra pakankamai brangiai apmokami, o tokias paslaugas kompensuoja ir savivaldybės. Būtinai reikalinga valstybės ar savivaldybės parama. Bet asmeninių asistentų paslaugos yra tikrai reikalingos.

---

 
Tarp kitko
Lietuvos neįgaliųjų forumo surengtuose mokymuose neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų atstovai diskutavo apie asmeninio asistento paslaugas. Savo patirtį pristatė lektoriai iš Švedijos ir Belgijos. Šiose šalyse manoma, kad būtent galimybė naudotis asmeninio asistento paslaugomis leidžia negalią turinčiam žmogui gyventi orų ir savarankišką gyvenimą. Pavyzdžiui, Švedijoje žmogus pats gali nuspręsti, iš kokios institucijos „pirks“ jam reikalingas paslaugas: iš savivaldybės, privačios įstaigos, viešosios įstaigos ar kooperatyvo. Asmeninis asistentas negalią turinčiajam padeda visose gyvenimo srityse: mokantis, dirbant, keliaujant, leidžiant laisvalaikį ir pan.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!