Prieš 29-erius metus du milijonai žmonių susikibo rankomis į 600 kilometrų grandinę per Baltijos šalis, taip išreikšdami vieningą laisvės siekį. Medikai, stovėję šiame Kelyje, sako, kad geriausiai prisimena vienybės jausmą ir viltį, kad netrukus viskas pasikeis.
Baltijos kelias. 1989 m. rugpjūčio 23 d.
Truputis istorijos
1989 m. rugpjūčio 23 d. 19.00 val. apie du milijonai Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis, sudarydami žmonių grandinę nuo Talino per Rygą iki Vilniaus. Baltijos kelią organizavo Baltijos šalių nacionaliniai judėjimai: „Rahvarinne“ Estijoje, Latvijos liaudies frontas ir „Sąjūdis“ Lietuvoje. Dalyviai rinkosi į akciją miestuose, kaimuose arba organizuotai ar patys transportu važiavo į tas Baltijos kelio vietas, kurios vingiavo per mažiau apgyventas teritorijas.
Pasak žinių agentūros „Reuters“, akcija subūrė 700 tūkst. žmonių Estijoje, 500 tūkst. Latvijoje ir 1 mln. Lietuvoje. Remiantis TASS pateikta TSRS oficialia informacija, akcijoje dalyvavo 300 tūkst. Estijos ir 500 tūkst. Lietuvos gyventojų, duomenų apie dalyvių skaičių Latvijoje TASS neskelbė. Tikslaus akcijos dalyvių skaičiaus nustatyti neįmanoma, atsižvelgiant į skirtingus informacijos šaltinius ir skirtingą dalyvių skaičių miestuose ir kaimo vietovėse.
Berlyne, Leningrade, Maskvoje, Melburne, Stokholme, Tbilisyje, Toronte ir kitur pasaulyje vyko solidarumo mitingai Baltijos keliui palaikyti.
Baltijos kelias – didžiausia ir svarbiausia akcija, išreiškianti Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo siekius, tačiau ji nebuvo pirmoji. Didžiausias protesto akcijos pasiekimas buvo tai, kad TSRS nusileido bendram Baltijos šalių gyventojų protestui, pripažindama praeities nusikaltimus. TSRS pripažino Molotovo–Ribentropo pakto egzistavimą ir paskelbė jį negaliojančiu. Tai tapo vienu iš svarbiausių žingsnių kelyje į nepriklausomų Baltijos valstybių atkūrimą.
Akademikas prof. Jurgis Brėdikis:
- Tą dieną dar ir kaip prisimenu. Susodinau visą šeimą į automobilį ir „myniau“ visokiais šunkeliais, mat pagrindiniuose keliuose buvo siaubingos spūstys. Stovėjome už Panevėžio, kelias, žinoma, tolokas, bet tuomet tvyrojęs vienybės jausmas buvo tiesiog nuostabus. Visi buvo labai artimi, matei, kaip kiekvienam lietuvybė buvo svarbi. Kaip paaiškinau vaikams, ką mes čia darome? Tai buvo gana paprasta. Jie visada žinojo, kad esame okupuoti, puikiai žinojo, ir kas yra okupantai. Šeimoje visada minėjome vasario šešioliktąją, todėl paaiškinti, kodėl turime stovėti čia, buvo gana paprasta. Tikrai tikėjau, kad pokyčiai bus. Tuo metu jau ir Sąjūdis buvo pradėjęs veiklą, tad buvo tik laiko klausimas, kada.
Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas:
- Kaip dabar atsimenu, svečiavomės pas seserį Panevėžyje ir stovėjome susikibę rankomis Mėlynės gatvėj. Jausmas - neapsakomas, nes visi jautė, kad kažkas artėja: geresnis gyvenimas, visi aplink bus sąžiningesnis, geresni. Buvome dideli optimistai. Bet laikas parodė, kad per tuos daugiau nei du dešimtmečius viskas keičiasi ne taip sparčiai. Matyt, reikės daugiau laiko, bet tikiuosi, kad dar po trisdešimties metų tas mūsų atsiminimas, kas buvo prieš penkiasdešimt ar trisdešimt metų, bus kur kas optimistiškesnis nei dabar. Dabar optimizmas blėsta ir ypač žvelgiant į tai, kas vyksta sveikatos sistemoje. Deklaruojami dalykai - supratimas, dialogas, žmogiškumas - lieka antrame trečiame plane. Puikiai atsimenu vienos politinės partijos šūkį „Matom, girdim, darom“. Bet, kaip paaiškėjo, nei matė, nei girdėjo ir net nedarė. Dabartinei valdžiai, prieš ką nors sakant, siūlau labai atsakingai pagalvoti, kaip ji tai padarys.
Kauno miesto greitosios pagalbos stoties vadovas Nerijus Mikelionis:
- Taip, Baltijos kelyje dalyvavau. Prisiminus visada apima geras jausmas. Tuomet dar buvau jaunas pilietis. Ar tikėjau, kad bus pokyčiai? Žinoma. Tiesa, jauno piliečio ir mintys, ir norai, ir svajonės turbūt buvo kur kas radikalesnės, o tikėjimas didesnis. Bet tikrai neabejojau, kad viskas pasikeis. Tuo turbūt tikėjo visi, kurie stovėjo Baltijos kelyje, priešingu atveju, vargu ar būtų stovėję. Toks didelis bendraminčių susivienijimas, tikėjimas ir atvedė prie pokyčių. Ar buvo baisu? Na, kas gali būti baisu jaunuoliui dideliame bendraminčių būryje? Kai susirenka toks didelis bendraminčių būrys, geros emocijos tiesiog akumuliuojasi.
Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadovė doc. dr. Jurgita Plisienė:
- Esu įsitikinusi, kad dieną, kai vyko Baltijos kelias, visi prisimena džiugiai, nes tai – nepriklausomybės šauklys. Baltijos kelyje kartu su tėvais dalyvavau ir pati, stovėjome netoli jūros. Puikiai pamenu tuo metu tvyrojusią pakilią nuotaiką, pakylėjimą ir tai, kaip visi tarpusavyje dalinosi teigiamomis emocijomis. Nors tuo metu buvau dar ne itin brandaus amžiaus, pajutau, kad patyrus tokį stiprų bendrumo jausmą manyje atsirado tikrasis patriotiškumas. Galbūt tuometiniai žmonės norėjo, kad vyktų spartus progresas ir taptume aukšto kokybės lygio šalimi kaip Švedija ar Suomija. Tačiau priespaudos laikotarpis buvo labai ilgas ir tikėtis, kad progresuosime sparčiai, šiek tiek naivu. Bet kokiu atveju, laisvė, kurią pavyko pasiekti, yra svarbiau už viską.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ernestas Gaižauskas:
- Baltijos kelio dieną pamenu miglotai, nes buvau dar visai mažas. Tačiau nors nepavyko šios patirties išgyventi asmeniškai, apie šį įvykį ir tuo metu tvyrojusias emocijas pasakojo tėvai. Jie, kaip ir visi, tuomet pajuto euforiją bei laimę. Nors kartais nepatyrus tam tikro įvykio sunku įsijausti, su Baltijos keliu yra kiek kitaip – pats nedalyvavau ir žinau apie tai tik iš pasakojimų ir istorijos pamokų, tačiau šis istorinis įvykis iš tiesų kelia gilesnes emocijas. Džiugu, jog žmonės vieningai ir atkakliai kovojo už laisvę bei demokratiją. Turėdami laisvę, galime progresuoti, o jeigu progresuojame, esame laimingi.
Klaipėdos jūrininkų ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas Nerijus Klimas:
- Tuo metu man buvo septyniolika. Puikiai pamenu dalyvavimą Sausio 13-osios įvykiuose, tačiau Baltijos kelyje sudalyvauti neteko. Visgi, manau, kad ši diena, nepriklausomai nuo to, tapai Baltijos kelio dalimi ar ne, visiems kelia tik teigiamas emocijas. Atrodo įspūdinga ir neįtikėtina, kad trys šalys sugebėjo taip organizuotai susivienyti bendram tikslui ir pradėti kelią į nepriklausomybę. Žmonių lūkesčiai iš tiesų buvo dideli. Ar pavyko juos įgyvendinti? Baltijos kelias buvo reikšmingas žingsnis siekiant laisvės. Atsižvelgiant į tai, ką turime šiandien, buvo verta to siekti.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: