Tiesus kelias į socialines įstaigas. O iš jų?
Šiuo metu keturiasdešimt dvejose Lietuvos globos įstaigose gyvena daugiau nei pusšešto tūkstančio žmonių, turinčių psichikos ar proto negalią. 2014-ųjų vasarį buvo patvirtintas veiksmų planas, numatantis institucijų mažinimą, vietoj jų kuriant paslaugas bendruomenėje. Praėjusiais metais socialinės globos namuose, skirtuose negalią turintiems suaugusiems arba vaikams, sumažėjo septyniasdešimt trimis vietomis. Būtent tiek gervių – vilties simbolių – buvo paleista į dangų. Specialistai dažnai susiduria su netolerantiška nuomone, esą psichinę ar proto negalią turintis žmogus – tai grėsmė visuomenei.
„Toks mitas tikrai sklando. Iš tikrųjų jis yra paprastai sugriaunamas, žiūrint į Vakarų valstybių patirtį, kur visuomenėje nėra įsivaizdavimo, jog dabar atversime duris – išeis šeši tūkstančiai septyni šimtai žmonių ir bus labai sudėtinga, - akcentuoja viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.- Mintis yra ta, kad reikia planą ir reformą, kurią koordinuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdyti nuosekliai, planingai, taip pat ir ambicingai.
Pirmiausia kuriant paslaugas savivaldybėse, kad būtų dienos centrai, kad būtų asmeniniai asistentai, socialinių darbuotojų vadybininkai, socialinis būstas, sudarytos gyvenimo galimybės tokiems žmonėms, kurie yra skirtingo savarankiškumo lygio.
Mitų griovimas iš tikrųjų yra lėtas dalykas, nes tai yra sovietinis palikimas, kai viskas buvo sudėta į dėžutes ir sienomis atskirta.“
Pernai ekspertai lankėsi septyniose globos įstaigose, siekdami išsiaiškinti, ar jose gyvenantys asmenys su psichikos ir proto negalia yra ruošiami savarankiškam gyvenimui, siekiant juos integruoti į visuomenę. Nustatyta, jog tokių gyventojų savarankiškumas nėra ugdomas.
„Kelias į socialines globos įstaigas yra tiesus. O iš jų maža tikimybė išeiti į gyvenimą“, - akcentuoja „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Eglė Šumskienė. Beje, vienas pacientas, Antrojo pasaulinio karo metu patyręs rimtą galvos traumą, iki šiol tebegyvena vienuose socialinės globos namuose.
 
Dažniau užgaulioja vyresni
„Prieš porą dienų buvome Vingio parke ir mus pavadino „invalidais“... Keisčiausia, kad taip nepagarbiai ir įžeidžiančiai elgiasi vyresni žmonės. Švietimo vis dar trūksta, nes aplinkiniams atrodo, kad psichinę ir proto negalią turintys žmonės nieko nežino ir nesupranta“, - liūdnai konstatuoja renginyje dalyvavusi viešosios įstaigos „Vilties akimirka“ darbuotoja Živilė Šleivienė.
Ar gerai, jeigu tokie žmonės, kuriems reikalinga pagalba, atsidurs arčiau visuomenės? „Aš pritariu, kaip Šeškinėje vaikai auga namuose. Bet nežinau, kaip visuomenė reaguoja. Ar visuomenė nori tokios kaimynystės? Nes atsakomybė labai didelė“, - svarsto minėtos įstaigos darbuotoja Vida Valatkevičienė.
„Mūsų darbas grįstas bendravimu. Bendradarbiaujame ir su tėvais, ir su sveikaisiais broliais bei seserimis. Šie irgi turi daug problemų, nes, jeigu tavo brolis arba sesuo yra neįgalus – kiti tikrai atkreipia daug dėmesio. Pas mus buvo vienas berniukas, kuris mokėsi integruotoje klasėje. Kaip pasakojo, klasiokai nepalankiai į jį žiūrėjo. Už tai tėvai ir laiko juos namuose, nesiveda į kavines, bijodami aplinkinių reakcijos. Tikimės, kad žmonių požiūris pamažu keisis“, - nepraranda vilties Ž.Šleivienė.
 
Komentarai
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis:

- Visuomenės požiūris yra labai svarbus. Be visuomenės, be nevyriausybinių organizacijų, be bendruomenių, tikėtis gero rezultato praktiškai neįmanoma. Todėl džiaugiamės, kad galime dalyvauti tokioje simbolinėje akcijoje.
Baimintis žmonių, kurie tikrai yra nuoširdūs, bet turi specialų poreikį tam tikrai pagalbai, nereikėtų.
Jie kaip tik gali gyventi kartu nesukeldami papildomų problemų. Jie irgi nori realizuoti save, būti visuomeniški. Tik jiems reikalinga atitinkama pagalba.
Kitose šalyse tai yra puikiai suprantama. Tie žmonės gyvena kartu bendruomenėse. Ir jokių problemų nekelia. Tik tiek, kad šalia turi būti žmonės, kurie atitinkamai teiktų jiems paslaugas.
 
VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovas dr. Valentinas Mačiulis:

- Žmonių, turinčių protinę negalią, visuomenei tikrai nereikėtų bijoti. Bet yra ir kitokia negalia: sakykime, organiniai pakitimai, kurie sąlygoja sąmonės sutrikimus. Jų metu gali pasireikšti ir agresija, ir pyktis, ir įvairūs kliedėjimai. Negalima visiškai garantuoti, jog tokie pacientai nekelia pavojaus visuomenei. Kaip tik Lietuvoje, Švėkšnoje, du psichiatrai žuvo nuo ligonio, kuris sunkiai sirgo psichine liga.
Vienas pavojingiausių atvejų – alkoholinis pavydo kliedėjimas, kuris susiformuoja girtaujant. Tuomet pavyduolis – žmona vyrą arba vyras žmoną – gali mirtinai sužaloti, kaip dažnai Lietuvoje pasitaiko, išgertuvių metu. Taigi rizikos laipsnis išlieka visada.
 
Vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras:

- Matau dvi vienodai rimtas problemas. Pirma – tai, kad seniai subrendusios permainos, teikiant šiuolaikišką pagalbą žmonėms, turintiems psichikos negalią, nuolat atidėliojamos, ir daugiausia lėšų iki šiol skiriama neveiksmingų didelių uždarų įstaigų sistemai.
Antra – kad žmonės yra sąmoningai ar nesąmoningai dezinformuojami, nuteikinėjami prieš permainas, kompromituojant esminę jų idėją. Reikia kalbėti ne apie įstaigų uždarymą ir psichikos ligonių „paleidimą“ į gatvę, gąsdinant piliečius pavojais visuomenės saugumui.
Laikas žmonėms paaiškinti, kad bus blogai visiems – ir visuomenei, ir psichikos ligoniams, ir jų artimiesiems, kol nesukursime normalios bendruomeninių paslaugų infrastruktūros.
Tokia bendruomeninių paslaugų sistema iki šiol Lietuvoje nepradėta kurti. Tai, kas sukurta, neveikia, nes žmonės ir toliau masiškai apgyvendinami uždarose nuolatinės globos įstaigose.
Siūlau pagaliau pripažinti, kad Lietuvoje neturime veiksmingos psichikos sveikatos priežiūros sistemos, ir pradėti ją nuosekliai kurti taip, kaip yra nuspręsta Seimo 2007 metais patvirtintoje Psichikos sveikatos strategijoje. Iki šiol vyko permainų imitacija. Jei norime, kad būtų gerai visiems – ir psichikos ligoniams, ir plačiajai visuomenei - iš pradžių turime bent jau nustoti dangstyti neveikiančią sistemą.
Nieko nedarome, kad užtikrintume bendruomenines paslaugas. Negaliu paneigti, kad miegosime dar dvidešimt penkerius metus, aiškindami, jog šitie žmonės yra pavojingi ir juos visus reikia izoliuoti nuo visuomenės.
Man gėda dėl to, kokia Lietuvoje yra psichikos sveikatos sistema. Panaudojus europinius pinigus, reikia kurti rimtas bendruomenines paslaugas, kurios užtikrintų psichinę ir protinę negalią turinčių žmonių saugumą bendruomenėje, kad jie išmoktų atsakingai gyventi tarp mūsų. Tai yra esminis dalykas.