„Šiandien, einant 26-iems laisvės metams ir akivaizdžiai matant Rusijos agresiją mūsų atžvilgiu, vis daugiau žmonių Lietuvoje pradeda suprasti, kad laisve, Tėvyne, lietuvių kultūra, kalba ir istorija reikia rūpintis nuolat, nepriklausomai nuo to, ar ekonomika kyla ar smunka. Pasaulio istorija rodo, kad to nepaisančios tautos ir valstybės yra žiauriai baudžiamos“, - sako profesorius Juozas Galdikas.
Optimistinis planas
Vilniaus medikų klubas, kaip sako prof. J.Galdikas, buvo Sąjūdžio kūdikis. Tuomet jis net ir vadinosi Vilniaus medikų sąjūdis. Nariai rinkosi kartą per mėnesį, diskutuodavo įvairiausiais klausimais ir spręsdavo vyraujančias, dažniausiai susijusias su medicina, problemas, tačiau nepamiršdavo ir politikos.
1999 metais, mint šimtąsias V.Kudirkos mirties metines, kilo mintis įamžinti šios svarbios istorinės asmenybės indėlį šalies valstybingumui. Minčių buvo įvairių, pavyzdžiui, V.Kudirkos vardu pavadinti biblioteką, bet apsispręsta, jog reikia paminklo. Idėja - graži, tačiau, kaip prisipažįsta pats profesorius, nesitikėta, jog tai bus toks sunkus darbas. Pastatyti paminklą planuota per trejus metus, tačiau viskas užtruko dešimtmetį.
„Prieš šešiolika metų trise - prof. Gintautas Česnys, dr. Marija Jackevičienė ir aš - steigdami labdaros ir paramos fondą Vinco Kudirkos vardui įamžinti kreipėmės į kultūros, verslo, politikos ir visuomenines organizacijas, jų vadovus bei oficialius atstovus, prašydami paremti mūsų planus, siekiant įamžinti Lietuvos himno autoriaus vardą, palikimą, skleisti patriotines idėjas.
Pritarimo sulaukėme beveik visur, deja, paramos, ypač finansinės, nepasiūlė nė vienas. Kai kas iš mūsų manė, kad pastatyti paminklą ir metų laiko turėtų užtekti. Bet... Kai kurie draugai sakė man: „Tu ką, neturi ką veikti? Kam tau to reikia?“- pasakoja prof. J.Galdikas.
Kodėl V.Kudirkai?
Dabar, praėjus šešiolikai metų, daugelis pasigenda paminklo Jonui Basanavičiui, 1918-ųjų metų Lietuvos nepriklausomybės akto signatarams, kitiems mūsų šaliai ir tautai nusipelniusiems žmonėms. Kaip sako prof. J.Galdikas, V.Kudirka buvo pasirinktas visų pirma todėl, kad tai sutapo su šimtosiomis jo mirties metinėmis. Maža to, tuo metu tokios iškilios asmenybės paminėjimas buvo tik formalus.
„Vincas Kudirka buvo tas žmogus, kuris nuolat kėlė valstybę. Juk kai jis sukūrė himną, tokios valstybės kaip Lietuva nė nebuvo žemėlapyje. Sukurtas himnas šaliai, kurios realiai nėra. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad jis buvo gydytojas. Paminklas turėjo tapti pagarbos ženklu žmogui, sukūrusiam vieną valstybės atributų. Daug kas klausdavo, kodėl ne Jonui Basanavičiui? Net ir atidengus paminklą kolegos medikai vis sakydavo, kad dabar reikia paminklo ir jam. Sutinku, bet tai - labai daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas“, - sako prof. J.Galdikas.
Apie pagarbą istorijai
„Pastačius paminklą 2009 metais vienas centrinių šalies dienraščių informavo visuomenę tokiu straipsniu: „Paminklas Vincui Kudirkai - dar viena našta Vilniaus miestui“.
Manau, tai taikliai apibūdina mūsų patriotizmą ir pilietinį sąmoningumą. Jei žmonės galvoja, kad istorija yra našta, turbūt suprantate, kad tokioje visuomenėje statyti paminklus - sudėtinga. Žinoma, dabar situacija šiek tiek pasikeitusi, ypač po Ukrainos įvykių. Tai, kad šiandien paminklas stovi centrinėje miesto aikštėje, - sostinės intelektualų nuopelnas.
Mums vieniems to nebūtų pavykę padaryti. Būtent jie surengė viešą diskusiją, kurioje akcentavo, kad V.Kudirkos paminklas turi stovėti centrinėje, tuo metu vadintoje savivaldybės, aikštėje. Vėliau fondo steigėjų iniciatyva aikštės pavadinimas buvo pakeistas į Vinco Kudirkos aikštę. Tuometinė miesto valdžia buvo kategoriškai prieš, kad toks paminklas atsirastų jiems po langais“, - pasakoja prof. J.Galdikas.
Profesorius pamena, jog kliūčių buvo pačių įvairiausių, bet viena pagrindinių problemų - finansai. Juk šiam projektui reikėjo trijų milijonų litų. Fondui lėšas paaukojo per keturis tūkstančius fizinių ir juridinių asmenų, pasikeitus miesto valdžiai meras Artūras Zuokas paminklo statybai skyrė milijoną litų, o Vyriausybė prisidėjo dviem milijonais.
„Šiandien, einant 26-iems laisvės metams ir akivaizdžiai matant Rusijos agresiją mūsų atžvilgiu, vis daugiau žmonių Lietuvoje pradeda suprasti, kad laisve, Tėvyne, lietuvių kultūra, kalba ir istorija reikia rūpintis nuolat, nepriklausomai nuo to, ar ekonomika kyla ar smunka. Pasaulio istorija rodo, kad to nepaisančios tautos ir valstybės yra žiauriai baudžiamos. Lietuvos istorijoje tokių pavyzdžių jau buvo ne vienas“, - sako prof. J.Galdikas.
Komentuoti: