- Teisės departamentas - vienas svarbiausių Seime. Analizuojate visų teisės aktų projektus ir teikiate išvadas. Jums neišvengiamai tenka gilintis ir į sveikatos politikos klausimus... 
- Kadaise giliau domėjausi gydytojų civiline atsakomybe, lyginamuoju aspektu analizavau užsienio teismų praktiką ir kas vyksta pasaulyje. Kiek užmetu akį, Lietuvoje teismų praktikos nepagausėjo, lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį. Teisė medicinos srityje pas mus neplėtojama.
 
Buvau atradęs, kad viena pagrindinių priežasčių – iš senų laikų atėjęs sakralus požiūris į mediką. Tai yra įsitikinimas, kad medikas gydydamas ne tiek atlieka pareigą, kiek vykdo dvasininko funkcijas. Todėl jį pacientui skųsti yra negerai.
 
- Ar Seimo nariai pakankamai įsigilina į teisines subtilybes? Juk Seimo koridoriuose vaikšto ir filologai, ir menotyrininkai, ir dainininkai...
- Skaitydami mūsų išvadas, gilindamiesi į Europos teisės departamento, ministerijų atsiųstas pastabas, Seimo nariai atsižvelgia. Dažnai tarpusavio diskusijose ir komitete jie naudoja mūsų pateiktu argumentus.
Teisės departamento pastabos, aišku, yra rekomendacinio pobūdžio, išskyrus tuos atvejus, kada įžvelgiame prieštaravimus Konstitucijai.
 
Tuomet, pagal Seimo statutą, privalo apsvarstyti Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir pateikti išvadą. Jeigu jie irgi mano, kad prieštaraujama Konstitucijai, Seimas dar kartą sprendžia. Mūsų išvados grindžiamos tik teisės aktais – tai yra Konstitucija, Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos teisės aktais. Mes nesigiliname į tikslingumo klausimus, pavyzdžiui, ar toks įstatymas duotų gerų rezultatų ateityje.
 
- Sveikatos apsaugos politikoje aštrių klausimų netrūksta. Vienas jų -privalomieji vaikų skiepai ir neskiepytų vaikų nepriėmimas į darželius. Kokia jūsų, kaip teisininko, pozicija: ar tai prieštarauja žmogaus laisvo pasirinkimo galimybei?
- Reikėtų klausimą užduoti dvejopai. Kieno teisėms tai prieštarauja? Ar prieštarauja asmens teisei pasirinkti gydymą, tai yra, ar iš viso aš noriu gydytis. Šiuo atveju, jeigu kalbame apie vaikų skiepijimą, reikia turėti omenyje, kad už vaikus iki tam tikro amžiaus renkasi jų tėvai. Taigi, kiek tėvų pasirinkimas atitinka neskiepijamo vaiko interesus?
 
Kai nagrinėjau užsienio teismų praktiką, ypač kalbant apie JAV arba Didžiąją Britaniją, teismai buvo priėmę ne vieną sprendimą, pavyzdžiui, perpilti kraują vaikui, nors jo tėvai dėl religinių įsitikinimų to neleidžia. Tačiau teismas, atsižvelgdamas būtent į vaiko interesus, gydytojams leidimą suteikė. Pirmiausia turime paisyti vaiko interesų, nes teko skaityti, kad jau atgimsta ligos, kurios jau keletą dešimtmečių nebeegzistavo. Tai rodo, kad vaikų skiepijimas galbūt nepakankamas...
 
- Ar žmogus turi teisę pasirinkti, nori gydytis nuo alkoholizmo, ar ne?
- Šiuo metu jis tokią teisę turi. Aišku, jeigu į alkoholizmą žiūrėsime per psichikos ligos prizmę, žmogus, keliantis grėsmę sau arba kitiems asmenims, jų sveikatai arba gyvybei, gali būti priverstinai hospitalizuojamas. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas kalba apie tai, jog tik sunkia psichikos liga sergantis asmuo gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet tik dviems dienoms.
 
Po to turi būti gaunamas teismo sprendimas gydyti mėnesį. Jeigu per šį laiką žmogus nepasveiksta arba jo būklė nepagerėja, vėl galima kreiptis į teismą. Tai - ilga procedūra. Žinoma, negalime per daug apriboti tokių asmenų teisių, jeigu jie nekelia grėsmės gyvybei, sveikatai arba šeimos finansiniams interesams.
 
- Dar viena aštri mūsų šalyje sunkiai kelią prasiskinanti problema – pagalbinis apvaisinimas...
- Atmetus religines, moralines interpretacijas, pagalbinis apvaisinimas, mano nuomone, vis dėlto turėtų būti reglamentuojamas. Tokiu būdu gimusio vaiko statusas arba jo teisė žinoti tėvus, teisė į vardą, pavardę turėtų būti ginamos bei užtikrinamos. Lietuvos gyventojai nebūtinai procedūras gali atlikti mūsų šalyje, jeigu pagalbinis apvaisinimas čia būtų draudžiamas.
 
Bet kuriuo atveju turime išspręsti klausimą, kaip bus ginamos vaiko teisės, jeigu jis gimsta nesusituokusiai porai arba iš donoro genetinės medžiagos. Jeigu moteris pagimdo vaiką, bet iš kitos moters apvaisinto kiaušinėlio, turime pasakyti, ar ji iš tiesų yra motina, ar jos teisėtas sutuoktinis yra tėvas. Ar tėvas turi teisę aiškintis, kas buvo donoras, nes dažniausiai donoro anonimiškumas yra užtikrinamas.
 
Berods, Anglijoje buvo iškelta byla, kai užsienietė, kuri buvo apvaisinta donoro genetine medžiaga, grįžusi į savo valstybę pagimdė vaiką. Kadangi jos šalyje pagalbinis apvaisinimas nebuvo reglamentuojamas, ji kreipėsi į Britanijos teismą ir pareikalavo atskleisti donoro tapatybę, ir ji buvo atskleista. Bet kuriuo atveju vaiko, gimusio pagalbinio apvaisinimo būdu, statusas ir teisės turi būti reglamentuotos, nes ginčo atveju jis yra labiausiai nuskriausta pusė.
 
- Kitas iš vietos nepajudinamas klausimas – mirtinai sergančio ligonio teisė pasirinkti eutanaziją?
- Žiūrint iš paciento teisių, jeigu asmuo turi teisę rinktis nesigydyti, galbūt jam turi būti suteikiama galimybė pasirinkti ir negyventi, žinoma, jeigu jis randa gydytoją, kuris sutiktų atlikti eutanaziją.
 
Kai domėjausi šiuo klausimu, oponentų pagrindiniai argumentai, kodėl eutanazija nepriimtina, buvo gydytojų priesaikos davimas. Kadangi vienas pagrindinių postulatų yra nekenkti pacientui. Tai jie kildina oponavimą eutanazijai iš to, kad gydytojas bet kokiomis sąlygomis iki paskutinės minutės turi siekti išgelbėti pacientą arba padėti jam. O gyvybės nutraukimas – nėra pagalba. Tai nesusiję su sveikatos „taisymu“ ar gyvybės pratęsimu.

---

 
Dosjė
Andrius Kabišaitis gimė 1975 metais Kaune.
1993 m. – 1998 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, teisininkas.
Mokslo ir pedagoginė veikla: 1999 - 2008 m. Vilniaus universiteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedra. Mokslinių ir profesinių interesų kryptys: Civilinė teisė, prievolių teisė, civilinė atsakomybė. Mokslinės stažuotės: Šveicarijos lyginamosios teisės institute Lozanoje, Max-Planck užsienio ir lyginamosios teisės institute Hamburge.
Nuo 1999 m. dirbo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vyresniuoju patarėju.
Iki darbo Seimo kanceliarijoje darbavosi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje ir Kultūros ministerijoje.