- Kokia globos įstaigų pertvarkos stadija yra šiuo metu?
- Šiuo metu keturi globos namai jau pradedami „ardyti“. Dalis vaikų apgyvendinti bendruomenėse arba šeimai artimose aplinkose, tai yra privačiame name gyvena, pavyzdžiui, penki vaikai ir socialiniai darbuotojai.
Savivaldybės turėjo parengti planus, kokių socialinių paslaugų trūksta jų regione ir kaip jie mato globos įstaigas – išskaidytas arba paslaugas, teikiamas bendruomenėse.
Pavyzdžiui, Alytaus miesto savivaldybė turi spręsti klausimą dėl vaikų globos namų, kurie yra vieni didžiausių Lietuvoje.  
 
Neseniai vyko pirmoji konferencija, kurioje savivaldybių atstovai pasikeitė nuomonėmis su specialistais, dirbančiais būtent su šiuo projektu. Taip pat kiekvienoje apskrityje yra po ekspertą, kuris konsultuos savivaldybes pertvarkos klausimais. Taigi vyksta paruošiamieji, kaip aš sakau, nematomi darbai. Taip pat yra parengtos metodikos dėl neįgalių asmenų – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų - vertinimo. Pagal europinę praktiką, kitose valstybėse pirmiausiai yra įvertinami globos įstaigos auklėtinio poreikiai, tuomet jam teikiama vienokia ar kitokia bendruomeninė paslauga.
 
- Nuoširdžiai sakykite, ar įsivaizduojate Lietuvą be vaikų namų, turint omenyje, kad neįgalius vaikus vargu, ar kas norės priimti į savo namus?
- Žinote, jeigu neturėsi ambicingų tikslų, niekada galutinio rezultato nepasieksi.
Vertinant tai, kad Lietuva yra maža valstybė, manau, esame pajėgūs tikrosios šeimos neturintiems vaikams mažosiose bendruomenėse sukurti namų aplinką. Žinoma, turėtume didelį dėmesį kreipti į globėjų parengimą ir skatinti visuomenę įsivaikinti. Labai daug kas sako, jog mūsų įvaikinimo procesas yra ilgas, sudėtingas. Kiti, priešingai, teigia, kad įvaikinimo procesas yra tinkamas laikas priprasti prie minties, jog į savo šeimą pasiimsi vaiką iš kitos aplinkos.
 
Adaptacija reikalinga šeimai. Kai turime biologinių vaikų, į viską reaguojame daug paprasčiau, o kada paimi svetimą, reikalingas pasiruošimas, ypač psichologinis. Tad mokymai tikrai yra tikslingi. Aišku, šiandien lietuviai įvaikina dar nedaug – apie porą šimtų - vaikų. Liūdna, kad mūsų tautiečiai neįvaikina neįgalių vaikučių arba vyresnio amžiaus globos namų auklėtinių.
 
- Dažnai sakoma, jog politikai ragina lietuvius globoti arba įsivaikinti svetimus vaikus, bet patys to nedaro. Jūs pasiryžtumėte tokiam žingsniui?
- Tikrai yra įsivaikinusių politikų, ir ne vienas. Tik garsiai apie tai nekalbama.
Šiandien man būtų sunku atsakyti į jūsų klausimą. Kai per parą miegi keturias valandas ir praktiškai nebūni namuose, ar vaikas, kuris gyventų su manimi, turėtų kokybišką gyvenimą? Bet gyvenant normaliu ritmu, galima įsivaikinti vieną arba du vaikučius. Ir tikrai nemanau, jog pagrindinis aspektas yra finansinis.
 
Ko gero, daugiau tai yra moralinis ir vertybinių nuostatų pagrindu paremtas sprendimas. Kiek tenka bendrauti su šeimomis, kurios įsivaikina arba globoja vaikus, pagrindinis faktorius buvo ne ekonominis.
Prieš keletą metų teko dalyvauti suvažiavime ir susitikti su lietuviais ir užsieniečiais įtėviais. Per pusantros valandos neišgirdau nė vieno klausimo apie finansavimą, išmokų didinimą, papildomų priemonių jiems suteikimą. Bet vėlgi – mūsų visuomenėje dar yra nepriimtina įsivaikinti. Baiminamasi, jog mokykloje vaikui bus sunku ir jis, kaip ir pati šeima, negalės jaustis saugiai. Gaila, kad požiūris į įsivaikinimą vis dar nesveikas.
 
- Šie metai jums ypač sudėtingi, mat reikėjo paruošti ir parlamentarų vertinimui pateikti naująjį socialinį modelį, kurį sukūrė grupelė mokslininkų. Kaip vertinate tai, jog Seimo nariai dabar jį taršo ir kone iš pagrindų perrašinėja?
- Pirmą kartą Lietuvos istorijoje turbūt buvo nueita kitu keliu – tai yra šiam tikslui pasitelkta akademinė bendruomenė, kuri turi pakankamai didelį potencialą ir prieigas prie tarptautinių dokumentų, tyrimų, įvairiausių bazių. Vis dėlto į tuos žmones buvo investuota ir jie, ko gero, labai nuoširdžiai atidavė duoklę valstybei. Diskusijų ir nuomonių yra įvairių. Bet aš manau, kad mes ėjome teisingu keliu.
 
Kodėl socialinio modelio įstatymai Seime yra modifikuojami? Seimo nariai turi teisę pateikti siūlymus, bet kodėl jų tiek daug, man sunku pasakyti. Galbūt iš vienos pusės tai yra socialinio modelio stabdymas, nes tuomet būtų galima sakyti, jog tiek socialinėje politikoje, tiek pačios Vyriausybės darbe nematyti proveržio bei pažangos. O socialinis modelis turbūt yra vienas pagrindinių matų, kuriuo per dvidešimt šešerius nepriklausomybės metus Lietuva galėtų didžiuotis.
 
Be to, daug kas fragmentiškai žiūri į vieną ar kitą įstatymą. Bet, jeigu pasižiūrėtų į visą straipsnių paketą ir jų susietumą, esu įsitikinusi, kitaip vertintų pasiūlymus, ir jų nebūtų tiek daug. Bet Darbo kodeksas jau praėjo klausymus. Kaip tik dabar Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstoma socialinio draudimo įstatymo dalis. Manau, kad sveikas protas ir išmintis tikrai nugalės.
 
- Jūs norėtumėte tęsti politinę karjerą?
- Be abejonės, rudenį dalyvausiu rinkimuose. Manau, kad turimą potencialą, sukauptas žinias ir patirtį, kompetenciją vis dėlto reikėtų pritaikyti ir toliau valstybės reikmėms. Man atrodo, kad neteisinga, kai žmonės, sukaupę didelę patirtį, turintys pakankamai žinių ir galintys kurti pridėtinę vertę vienoje arba kitoje srityje, neranda sau vietos ir tiesiog yra išeliminuojami. Taip neturėtų būti. Intensyvumo socialinėje politikoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje visada užteko ir užteks, nes dar yra daug neatliktų darbų.

---

Dosjė
Gimė 1965 m. kovo 25 d. Liepojoje (Latvija) – lietuvių politikė, Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
1983 m. baigė tuometinę Kapsuko J.Žiugždos vidurinę mokyklą (dab.Marijampolės Sūduvos gimnazija), o 1988 m. – Vilniaus inžinierinį statybos institutą. Statybos inžinierė.
2005 m. KTU baigė vadybos ir verslo administravimo magistro studijas.
Baigusi mokslus, dirbo inžiniere, kūrė privatų verslą.
2004–2005 m. dėstė ekonomiką Marijampolės J.Totoraičio vidurinėje mokykloje, nuo 2005 m. – Marijampolės kolegijos lektorė.
2007–2012 m. buvo Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialo direktorė.
Nuo 2012 m. gruodžio 13 d. – Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė.