„Negaliu neišskirti to laimingo momento, kai po 27 metų sapnų ir rūpesčių, keliantis ir gulant su mintimi apie Lietuvą, ir tvirto tikėjimo, kad vis tiek ištrūksime iš Sovietų Sąjungos okupacijos, kuri mus ištrynė iš Europos žemėlapių, sužinojau, kad galiausiai tai pavyko. Nebuvau Lietuvoje tuo metu, kai buvo paskelbta jos nepriklausomybė, bet kontaktai nuolat buvo su Lietuva. Praėjus maždaug penkioms minutėms po Seime priimto nutarimo, Čikagoje sužinojome, kad tai įvyko. Aš atvirai pasakysiu, nesigėdydamas, kad ašaros bėgo iš akių“, – ketvirtadienį parodytame interviu LRT televizijai sakė prezidentas.
 
„Tikriausiai šis momentas įsiminė labiau nei bet kas kitas“, – kalbėjo V.Adamkus.
Po 27 metų gyvenimo išeivijoje į Lietuvą grįžęs V.Adamkus sakė tuomet patyręs, kad okupacija lietuvių sąmonėje paliko gilią žymę, daugelis Vilniuje sutiktų tautiečių atrodė prislėgti, nepakeliantys akių nuo žemės
„Tai man paliko slegiantį įspūdį. Pajutau, kas yra prislėgtas žmogus, ką reiškia baimė ir okupacija“, – sakė prezidentas.
 
Pasak jo, sunkiausia jo vadovavimo valstybei metu buvo kova su organizuotu nusikalstamumu, nes tuomet siautusios gaujos „organizuotai baugindavo lietuvius, ir tai kėlė nesaugumo, baimės jausmą Lietuvoje“. Šiuo metu jį liūdina socialinės Lietuvos problemos, ypač tai, jog šalyje sudėtinga išgyventi vyresnio amžiaus žmonėms.
Jis džiaugiasi, jog Seimas atsinaujina, – į parlamentą išrinkta daug naujų veidų, tačiau pasigenda „pirminių problemų“ svarstymo.
 
„Girdžiu ir diskusijų, kuriose minimi pirminiai, aukščiausi naujos vyriausybės uždaviniai – rūpinamasi alkoholio kainomis, o ne socialinių reikalų sprendimu, žmonių gerovės lygio pakėlimu. Turime susidėstyti tikslus taip, kad galėtume žengti į priekį ir kad kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų pajusti, kad jo gyvenimo gerovės lygis yra pakilęs. Svajoju, kad naujoji vyriausybė persvarstytų pirminių problemų klausimus“, – kalbėjo buvęs šalies vadovas.
 
1926 metais Kaune gimęs V. Adamkus 1944-ųjų liepą su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 metais su šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Emigracijoje V. Adamkus ėjo aukštas pareigas JAV federalinėje Aplinkos apsaugos agentūroje ir aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje.
V. Adamkus prezidento pareigas ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais. Pirmosios kadencijos metu Lietuva užbaigė derybas dėl narystės ES ir buvo pakviesta prisidėti prie NATO.
 
Prieš metus V.Adamkus interviu „Lietuvos sveikatai“ kalbėjo ne tik apie savo sveikatą, bet ir tai, kas jį labiausiai neramina mūsų sveikatos apsaugos sistemoje.
 

---

Valdas Adamkus: „Esame labiausiai izoliuoti žmonės Lietuvoje“
 
„Išsikėliau uždavinį – iki Kalėdų žūtbūt turiu atsistatyti“, - prisipažįsta gerai nusiteikęs prezidentas Valdas Adamkus.
 
- Prezidente, kaip Jūs jaučiatės? 
- Nusiskundimų neturiu. Išskyrus tai, kad galbūt trūksta jėgos, greitai pavargstu, ypač kuomet reikia truputį „pašokinėti“ laiptais ar greičiau paeiti – tuomet jau kvapo pradeda trūkti. Bet negaliu skųstis. Sau išsikėliau uždavinį: iki Kalėdų žūtbūt turiu atsistatyti. Aš manau, kad man pavyks.
 
- Kai išgirdote onkologinės ligos diagnozę, išreiškėte pageidavimą būti gydomas, tiksliau, operuojamas Lietuvos medikų. Kuo lietuvių gydytojai ypatingi?
- Mano vertinimu, Lietuvos medikai ir atskirų sričių specialistai jau yra pasiekę pasaulinį lygį. Kuomet man buvo nustatyta vėžio liga, Santariškių ligoninėje buvo atlikti visi tyrimai ir gydytojai iš karto rekomendavo operuoti.

Kadangi turėjau pažinčių, nutariau skristi į Jungtines Valstijas: Čikagos universiteto ligoninės klinikose yra garsūs pasaulinio lygio specialistai.
Nusivežiau tyrimų, kurie buvo atlikti Santariškių ligoninėje, duomenis. Jie peržiūrėjo. Sako, gerai, bet mes atliksime tyrimus atskirai. Galiausiai pripažino, kad jokių priekaištų nėra. Viskas puikiai padaryta, diagnozė - ta pati.

Sako, jeigu ką, galime jus operuoti tuoj pat. Bet aš pasvarsčiau: tyrimų rezultatai sutampa, diagnozė - ta pati, o aš jau esu girdėjęs apie mūsų chirurgus, ir širdies, ir kitose srityse, kad jie tikrai sėkmingai dirba... Ir apsisprendžiau: grįžtu atgal.
Tikrai be galo esu dėkingas mūsų medikams, puikiai ir gerai jaučiuosi. Dabar reikia tiktai laiko.
 
- Kokių spragų ir taisytinų dalykų įžvelgiate mūsų sveikatos apsaugos sistemoje?
- Gal būsiu net ir labai kritiškas, kadangi stebiu ir turiu progos su žmonėmis – pacientais kalbėti apie mūsų sveikatos sistemą. Reikia galų gale atsikratyti biurokratijos, kuri paveikė visus žmones. Štai, ateina ligonis pagalbos, o jam pasako: ateik už dviejų trijų savaičių į klinikas. Bet per tas dvi tris savaites žmogus gali ir numirti!

Man atrodo, kad šiais laikais, kuomet padaryta tokia pažanga, kad popierių gali pakeisti modernios komunikacijos ir kitokios priemonės, būtinai reikia atsikratyti biurokratijos.
Nesuprantu, kodėl anksčiau (žinoma, aš kalbu apie savo brendimo, jaunystės laikus), niekad netekdavo matyti, kad ligoninėse būtų eilių eilės.
 
- Kaip manote apie prezidentės Dalios Grybauskaitės ketinimus eiles sumažinti įvedus patekimo pas gydytojus terminą?
- Aš dešimt metų apie tai kalbėjau. Čia nieko naujo nepasakė. Turime rasti kelius. Iš šono žiūrint, man sunku pasakyti, ką ir kaip reikia keisti, bet rezultatai, kuriuos mes dabar turime, tikrai nepriimtini.
 
- O kaip vertinate pačias ligonines?
- Su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad mūsų ligoninėse padėtis yra pasikeitusi. Didžiuosiuose miestuose kai kurios ligoninės tikrai yra tarptautinio lygio. Norėčiau, kad įsigytume daugiau aparatūros. Nors girdėjau ir tokių skandalingų dalykų, kada milijoninės vertės medicinos aparatūra atsiranda Lietuvoje ir ji net neišpakuota stovi metus, nes trūksta specialistų. Tokių dalykų negalima net pateisinti.

Sako - pinigų trūksta. Na, nubraukime ten, kur kartais, žinom, jie yra iššvaistomi ir padėkime ten, kur yra reikalingi.
Specialybių srityje esame pasiekę tarptautinį lygį, o administracijoje, biurokratijoje atsilikę dešimt dvidešimt metų.
 
- Kaip žvelgiate tokį unikalų, ne per vienerius metus susiformavusį reiškinį - pacientų dovanas medikams?
- Žinoma, girdėjau įvairiausių mitų ar pasakų apie sovietų laikus, kuomet be dovanų, vokelių beveik tavęs neprižiūrėdavo arba tu laukdavai eilės gale. Man tai - nepriimtina. Vakarų pasaulyje yra nesuprantamas dalykas, kad reiktų iš pacientų pusės savotiškai užsitikrinti, kad tu gausi medicinos pagalbą vien tik todėl, kad teiki dovanas.
Medicinos sritis yra tokia, kad negalima žmogaus išskirti, ar jis turtingas, ar ne. Čia turi būti lygybė.
 
- Kaip vertinate ponios Brazauskienės iškeldinimą iš Turniškių? Ar tai yra sąžininga?
- Maniau, kad išvengsiu šio klausimo. (Juokiasi.) Man ta laikysena yra nepriimtina. Garbės mirusiam prezidentui tikrai neteikia. Ir aš turiu savo nuomonę tuo klausimu: turbūt reikia pripažinti vieną faktą, kad ponia Brazauskienė niekad nebuvo pirmoji Lietuvos dama. Ir netgi pagal Konstituciją tokių privilegijų neturi. Nematau, kokiu pagrindu jinai užėmusi tokią poziciją. Man atrodo, iki šiol viskas tvarkoma taip, kaip turi būti - įstatymais ir Konstitucija.
 
- Su kuriais Turniškių gyventojais labiausiai bičiuliaujatės?
- Atvirai pasakius, turbūt esame labiausiai izoliuoti žmonės Lietuvoje. Kaip jūs patys matote, įvažiuoti į teritoriją – neįvažiuosi ir neįeisi, tikrai esame apsaugoti. Tai bičiuliautis nėr su kuo. Tai yra išimtinai, kaip vadinu, rezervatas. Turbūt tai yra kaina, kurią reikia sumokėti už einamas pareigas.
Negaliu niekur pajudėti be apsaugos. Vilniuje į jokią krautuvę nesu įėjęs, išskyrus galbūt keletą kartų su Alma į maisto krautuvę, ir tai su apsauga.
Šiaip yra keletas šeimų, kurias seniai pažinojau, ir įvairiom progom ar švenčių metu jie iš anksto praneša, kad nori atvažiuoti, mes pranešame apsaugai ir tuo būdu pabendraujame. Bet tai yra išimtys.
 
- Kokio režimo dabar Jums reikia laikytis namuose?
- Mano ligos atveju yra nustatyta dieta. Kadangi visą gyvenimą sportavau, vienintelio, ko labiausiai esu išsiilgęs ir, tikiuosi, kad su grįžusia sveikata vėl atgausiu savo „teises“ - būtent plaukimą. Man pasakyta, kad turiu atsisakyti tenisą žaisti. Taip pat turėjau golfo lazdas padėti į kampą. Turbūt teniso raketės ir golfo lazdų jau teks atsisakyti. Bet plaukimo... Tikiuosi, po Naujų metų vėl galėsiu grįžti į baseiną.

Prieš metų pabaigą vėl turės mane patikrinti gydytojai, pažiūrėti, kokia pažanga yra padaryta, ar yra kokių nors išlikusių problemų. Bet esu šventai įsitikinęs, kad einu geru keliu, sveikata grįžta. O visiems kitiems, kurie susiduria su ta liga, mano patarimas būtų: jeigu yra bet koks įtarimas – tučtuojau tikrintis.
 
- Turbūt ponia Alma nuo Jūsų nenuleidžia akių?
- Alma, kaip aš vadinu, yra gydytojo padėjėja. Ji mane prižiūri. Jeigu aš kartais noriu ir nukrypti nuo duotų gydytojų instrukcijų, namuose yra kas prižiūri, kad „nenusikalsčiau“. (Šypsosi.) Suprantu ir esu be galo jai dėkingas. Kai jau buvo gauti mano tyrimų rezultatai, mačiau, kaip ji išgyvena, bet stengiasi neparodyti. Tačiau dabar ji lygiai taip pat optimistiškai nusiteikusi kaip ir aš.